Seniai išnykusi ožkų rūšis Myotragus balearicus kadaise gyveno sausumoje, kuri, kaip manoma, jungė Balearų salas su žemynine Europa. Vėliau jūrą pasiekus saloms, ši senovinė ožka liko teritorijoje, kuri šiandien yra Maljorka.
Vos apie 45 centimetrų ūgio gyvūnai, prisitaikydami prie aplinkos, patyrė daugybę morfologinių pokyčių: jų galūnės sutrumpėjo, sumažėjo smegenys ir jutimo organai. Taip susiformavo nykštukinė rūšis. Be to, šios ožkos buvo pirmieji žinomi gyvūnai, kurių kaulų struktūra pasižymėjo ropliams būdingais bruožais.
Ropliai auga itin lėtai, o augimo tempą gali keisti pagal turimus išteklius – tam tikrais laikotarpiais augimą jie net visiškai sustabdo. Tokie pasikartojantys augimo sulėtėjimai ar pauzės palieka aiškius pėdsakus kauluose.
Tirdami išnykusios ožkos kaulų histologiją, mokslininkai juose aptiko sluoksniuotosios zonos audinių, anksčiau rastų tik ektoterminiuose ropliuose. Palyginę M. balearicus ir krokodilų kaulus, jie nustatė reikšmingų panašumų: abu gyvūnai galėjo augti lėtai, lanksčiai reguliuoti augimą ir kai kuriais laikotarpiais jį visiškai sustabdyti.
Paaiškėjo ir tai, kad ši ožka lytinę brandą pasiekdavo palyginti vėlai – maždaug 12 metų. „MSD Veterinary Manual“ duomenimis, įprastos ožkos lytinę brandą gali pasiekti dar nesulaukusios 9 mėnesių.
Tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad M. balearicus gyvenimo tempas buvo gerokai lėtesnis nei šiuolaikinių ožkų. Užuot sparčiai bėgiojusios ir šokinėjusios po salos uolas, jos greičiausiai daugiau laiko praleisdavo saulėje ir judėdavo lėčiau.
Žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ tyrėjai Meike Köhler ir Salvador Moyà-Solà rašė, kad Myotragus ne tik sumažino aerobinius pajėgumus ir pakeitė elgesio bruožus, bet ir lanksčiai priderino augimo tempą bei medžiagų apykaitos poreikius prie tuo metu prieinamų išteklių, kaip tai daro ektoterminiai ropliai.
Vis dėlto vien kaulų sandara šiuo klausimu neleidžia pateikti vienareikšmės išvados. Šaltakraujų, arba ektoterminių, gyvūnų kaulai dažniausiai sudaryti iš lėtai augančio plokščialąstelinio kaulo. Tačiau greitai augančio fibrolamelinio kaulo, paprastai siejamo su šiltakraujais gyvūnais, aptikta ir kai kurių dinozaurų bei paukščių rūšių kauluose. Todėl mokslininkai neatmeta tarpinės būsenos tarp visiškai šiltakraujų ir visiškai šaltakraujų gyvūnų galimybės.
Nykštukinė ožka buvo ypač tinkamas tyrimo objektas, nes Maljorkoje, kur ji gyveno, nebuvo natūralių plėšrūnų. Ištekliais skurdžioje saloje išsivystę ropliams būdingi bruožai padėjo šiai rūšiai išlikti 5,2 milijono metų – daugiau nei dvigubai ilgiau nei jos giminaitėms žemyninėje dalyje.
Tačiau prisitaikymai neapsaugojo M. balearicus nuo žmonių. Vienintelė pasaulyje šaltakraujė žinduolių rūšis neišgyveno žmonių atvykimo į salą prieš maždaug 3 000 metų. Prie jos išnykimo, tikėtina, prisidėjo ir mėgstamų augalų rūšių mažėjimas, rašo „IFL Science“.