24-ąjį Europos kino festivalio „Scanorama“ sezoną pradės britų režisieriaus Granto Gee filmas „Visiems patinka Billas Evansas“. Berlyno kino festivalyje už geriausią režisūrą Sidabriniu lokiu apdovanota juosta žvelgia į dramatišką ir svaigų vieno ryškiausių XX a. džiazo pianistų vidinį pasaulį, atskleisdama jo prieštaringumą bei psichologinį sudėtingumą.
Festivalio pabaigai pasirinktas Lietuvoje gimusio ukrainiečių režisieriaus Rostislavo Kirpičenkos filmas „Pavasaris“, pristatytas Kanų kino festivalyje. Kūrinys tyrinėja okupaciją kaip pasikeitusių prasmių ir žmogaus orumo paieškų erdvę, leisdamasis į neaiškias blogio zonas.
„Kinas šiandien tampa savotiška žmogiškumo laboratorija, kurioje patikrinamos saugomos ir dūžtančios vertybės. Laikas nebetenka svarbos, filmų istorijos lengvai peržengia šimtmečius, jungdamos skirtingas epochas ir leisdamos žmogaus moralinės laikysenos problemas vertinti kaip visais laikais aktualų ir universalų principą“, – programos kryptis pristatė festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Pasak jos, svarbią vietą programoje taip pat užima asmeninės ir bendruomeninės tapatybės paieškos, išryškinančios autentiškų biografijų reikšmę tiek šiuolaikiniuose, tiek istoriniuose pasakojimuose.
Režisūros ir vaidybos meistrystė
Šių metų programos branduolį sudaro pagrindiniuose kino festivaliuose rodyti filmai. Skirtingais režisūriniais ir aktoriniais balsais jie kelia tapatybės bei vertybinės laikysenos klausimus, dažnai pasakodami iš moters patirties perspektyvos.
Austrų režisieriaus Markuso Schleinzerio „Rozė“, Berlyne apdovanota Sidabriniu lokiu už fenomenalų Sandros Hüller vaidmenį, tampa įspūdinga ode moteriškumui žiaurioje ir kruvinoje patriarchalinėje istorijoje.
Vokiečių kino grand dame Ulrikės Ottinger filme „Kruvinoji grafienė“ Isabelle Huppert kuriamas pasakojimas apie tapatybę ir amžinąjį gyvenimą remiasi savita vampyrų mito interpretacija. Juostoje taip pat pagerbiamas juodasis humoras ir Vienos architektūra. Šis filmas įkvėpė naujovę – pagrindiniuose kino festivaliuose rengiamus „Gala“ seansus, skirtus ryškiausiems programos kūriniams.
Austrų režisierė Marie Kreutzer, „Scanoramos“ žiūrovams pažįstama nuo tada, kai jos filmas „Korsažas“ atidarė 20-ąjį festivalį, naujausioje juostoje „Švelnus monstras“ nagrinėja artumo ir vidinės tamsos ribas. Kanų konkursinėje programoje pristatytas filmas klausia, kiek iš tiesų pažįstame artimiausiu laikomą žmogų. Pagrindinius moterų vaidmenis sukūrė skirtingų kartų ikonos Léa Seydoux ir Catherine Deneuve.
Prancūzų aktorė Juliette Binoche išbando režisierės vaidmenį. Jos dokumentinis filmas apie kartu su choreografu Akramu Khanu sukurtą spektaklį „In-I“ pasakoja apie vidinę drąsą, asmeninį ir kūrybinį ryšį bei žengimą į nepažintas teritorijas.
Žiūrovai Binoche taip pat išvys Lance’o Hammerio filme „Paklydusi jūroje“, kuriame tyrinėjamos rūpesčio ir kontrolės, intymumo bei senatvės ribos. Berlyno kino festivalyje juosta apdovanota Sidabriniu lokiu.
Venecijos kino festivalio Auksinį liūtą pelniusi danų režisierės May el-Toukhy juosta „Moteris nežinoma“ tapatybės temą atskleidžia sugretindama asmeninius ir istorinius pasirinkimus.
Prancūzų režisieriaus Bérengerio Thouino debiutas „Aukso amžius“ pasakojimui apie moters emancipaciją suteikia netikėtą skambesį, sujungdamas naujai filmuotą medžiagą su XX a. archyvais. Filmas buvo įtrauktas į Kanų klasikos programą ir rodytas prestižiniame archyvinio bei klasikinio kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“.
Bruno Dumont’o filme „Raudonosios uolos“ draugystės, ištikimybės ir skausmo pasaulis atsiveria per vaikystės, bet kartu ir universalią patirtį. Režisierius seka laikui nepavaldžia Romeo ir Džuljetos istorijos linija. Juosta pristatyta Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“.
Rumunų režisierius Radu Jude filme „Kambarinės dienoraštis“ emigracijos temą nagrinėja jam būdingu provokatyvumu, tačiau šįkart pasitelkia subtilesnes ir melancholiškesnes intonacijas. Filmas taip pat buvo parodytas Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės“.
Šiaurės kino istorijos ir vienatvė
Programos „Naujienos iš Šiaurės“ centre – dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų Knuto Hamsuno ir Jono Fosse kūrinių ekranizacijos bei interpretacijos.
Norvegų režisierius Hansas Petteris Molandas, „Scanoramos“ publikai gerai pažįstamas, K. Hamsuno romaną „Žemės syvai“ pavertė sodriu ir paveikiu pasakojimu apie žmogaus ir atšiaurios gamtos ryšį. Šis santykis filme skleidžiasi asmeninių bei istorinių akistatų fone. Juosta pristatyta Toronto kino festivalyje.
Eriko Poppes filmas „Mylimasis“ yra režisūrinė 1988 m. J. Fosse scenarijaus interpretacija, po keturių dešimtmečių pasiekusi didžiuosius ekranus. Kūrinys kalba apie žmonių ryšio trapumą, išsipildymo ilgesį ir nepakeliamą dviejų žmonių vienatvę. Minimalistinį literatūrinio teksto skambesį pratęsia vizualinė kalba, paremta tylos pauzėmis ir taupiais dialogais.
Pagrindiniame konkurse – debiutai ir tarptautinis pripažinimas
„Scanoramos“ pagrindinis konkursas skirtas pirmiesiems ir antriesiems filmams, kuriems siekiama suteikti profesinio dėmesio ir įvertinimo. Šiemet jame pristatomi menine branda išsiskiriantys kūriniai, jau sulaukę tarptautinio pripažinimo.
Vokiečių režisieriaus Kai Stänickes „Be vietos“ Berlyno kino festivalyje pelnė geriausio debiutinio filmo apdovanojimą. Juosta nagrinėja bendruomenių galios santykius, lemiančius žmogaus teisę į tapatybę ir atmintį.
Norvegų režisieriaus Eivindo Landsviko „Žemi lūkesčiai“, pristatyti Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės“, analizuoja šiuolaikinį žmogų lydintį nervinį išsekimą ir primena, kad pernelyg didelės ambicijos nėra vertos gyvenimo kainos.
Kroatų režisieriaus Mates Ugrino debiutas „Smulkūs vagišiai“ kalba apie geresnės ateities troškimą ir nematomą turizmo pasaulio pusę. Karlovi Varų kino festivalyje filmas pelnė FIPRESCI apdovanojimą ir buvo įvardytas kaip vienas ryškiausių šių metų Balkanų regiono kūrinių.
Yanno Berlier ir Lolos Cambourieu filmas „Po nelaiminga žvaigžde“, rodytas Kanų programoje „ACID“, tiria destruktyvią santykių dinamiką, kurią skatina iškreipta meilės samprata.
Kosovo režisieriaus Visaro Morinos, pažįstamo „Scanoramos“ žiūrovams, naujausia juosta „Gėda ir pinigai“ kelia etinius garbės išsaugojimo klausimus šiandienos kapitalistinėje visuomenėje. Sandanso kino festivalyje filmas pripažintas geriausiu.
Kartvelų režisierės Anos Urušadzės „Antraplanis vaidmuo“ Roterdamo kino festivalyje pelnė specialųjį žiuri apdovanojimą. Žmogaus būties trapumas čia apmąstomas per trumpalaikės aktoriaus profesijos prizmę.
Prancūzijoje kurianti libaniečių režisierė Lana Daher filme „Ar myli mane?“ archyviniais vaizdais pasakoja skausmingą ir fragmentišką Libano istoriją. Kino kamera tampa priemone išsaugoti ir apmąstyti šalies patirtį.
Švedų režisierės Julios Thelin „Mecenatė“ pasakoja psichologiškai įtemptą istoriją apie manipuliatyvius galios santykius ir jų formuojamą šiuolaikinio meno pasaulį.
Lietuviškų šaknų turinčios belgų kūrėjos Isabelle Tollenaere „Paryžius Paryžius“, parodytas Karlovi Varų kino festivalyje, išsiskiria ypatinga atmosfera. Filmas apie namus klausia, kas juos kuria skubančiame ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
Rinaldas Tomaševičius ilgametražiame dokumentiniame debiute „Noriu būt žmogum“ žvelgia į visuomenės paribius ir gyvenimą už kalėjimo grotų. Režisierius atidžiai bei jautriai perteikia ribinių patirčių šiurkštumą ir išryškina mintį, kad net beviltiškiausiomis aplinkybėmis žmogiškumas išlieka teisingiausiu pasirinkimu.
Europos kino festivalis „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 5–22 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose. Daugiau informacijos skelbiama svetainėje scanorama.lt.