Spalis visame pasaulyje skirtas ortostaziniam netoleravimui pažinti. Šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio skiriama ir PoTS sindromui – vienai geriausiai žinomų šios būklės formų. Jai būdingas ryškus širdies susitraukimų dažnio padidėjimas atsistojus, dažnai lydimas kitų nemalonių simptomų.
Kauno klinikų Širdies centro Sinkopių sektoriaus vadovė doc. Diana Rinkūnienė teigia, kad PoTS dažniausiai nustatomas 15–50 metų žmonėms, o maždaug 80–90 proc. pacientų sudaro moterys. Nors sindromas gali smarkiai riboti kasdienę veiklą ir darbingumą, jis ne visuomet atpažįstamas laiku. Dėl įvairių simptomų pacientų nusiskundimai kartais priskiriami kitoms sveikatos problemoms.
Kauno klinikų Širdies centro gydytoja kardiologė Olesia Ivanova pabrėžia, kad PoTS simptomai ir jų stiprumas gali būti labai skirtingi. Vieni žmonės patiria tik protarpinį galvos svaigimą ar širdies plakimą, o kitiems tampa sunku atlikti net įprastus kasdienius veiksmus.
Doc. D. Rinkūnienė pasakoja apie vidutinio amžiaus pacientę, kuri iki COVID-19 infekcijos buvo fiziškai aktyvi. Po ligos ji pradėjo jausti stiprų širdies plakimą, galvos svaigimą ir silpnumą, ypač ilgiau pastovėjusi.
Iš pradžių moteris manė, kad dar neatsigavo po ligos, per daug dirba arba patiria stresą. Vėliau ji pastebėjo, kad geriausiai jaučiasi namuose, kur prireikus gali atsisėsti ar atsigulti. Įprasti tyrimai reikšmingų pakitimų neparodė. Situaciją pakeitė šeimos gydytojos įtarimas dėl PoTS – pacientė buvo nusiųsta išsamesniam ištyrimui ir gydymui parinkti. Pritaikius gydymą jos savijauta pagerėjo, tačiau sveikimas užtruko.
Pasak doc. D. Rinkūnienės, ši istorija rodo, kad net ir tuomet, kai pirminiai tyrimai reikšmingų pokyčių neatskleidžia, būtina įsiklausyti į paciento nusiskundimus ir toliau ieškoti jų priežasties.
Kauno klinikų Širdies centro Sinkopių sektoriuje tiriami pacientai, patiriantys sąmonės netekimą, būsenas prieš alpimą ir kitus ortostazinio netoleravimo simptomus. Daliai jų nustatomas PoTS, tačiau panašiai pasireikšti gali ir kitos sveikatos būklės, todėl reikalingas išsamus ištyrimas.
Ortostazinis netoleravimas pastaraisiais metais nustatomas dažniau. Tam įtakos turi geresnės diagnostikos galimybės, didesnis gydytojų informuotumas ir aktyvesnis pacientų domėjimasis sveikata. Vis dėlto, norint patvirtinti, kad pacientų iš tiesų daugėja, reikėtų išanalizuoti ilgesnio laikotarpio duomenis.
Viena pagrindinių diagnostikos kliūčių – PoTS simptomai yra įvairūs ir nespecifiniai. Širdies plakimas, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys ir nuovargis gali būti būdingi daugeliui kitų ligų. Be to, elektrokardiograma ar kraujo tyrimai gali būti normalūs. Jei žmogus vertinamas tik sėdint ar gulint, o organizmo reakcija atsistojus netiriama, svarbi informacija gali likti nepastebėta.
Klinikinėje praktikoje pasitaiko atvejų, kai simptomai iš pradžių siejami su stresu, nerimu ar kitais psichologiniais sunkumais. Tačiau nerimas gali ir sustiprinti fizinius simptomus, ir pasireikšti kartu su PoTS. Todėl jis neturėtų būti vienintelė priežastis, dėl kurios nebeieškoma galimos fizinės negalavimų kilmės.
Vienas būdingiausių PoTS požymių – atsistojus padažnėjęs širdies plakimas. Kartu gali atsirasti galvos svaigimas, silpnumas, nuovargis ar artėjančio alpimo pojūtis. Pacientai taip pat gali jausti dusulį, drebėjimą, diskomfortą krūtinėje, netoleruoti fizinio krūvio, sunkiau susikaupti ir patirti vadinamąjį „smegenų rūką“. Kai kuriems žmonėms pasireiškia miego, prakaitavimo ar virškinimo sutrikimai.
Negalavimai dažniausiai sustiprėja esant vertikalioje padėtyje, ypač ilgiau stovint. Savijautą gali pabloginti karštis, skysčių trūkumas, fizinis krūvis ir stresas, o moterims simptomai kartais suintensyvėja menstruacijų metu. Todėl svarbu stebėti ne tik tai, kokie simptomai pasireiškia, bet ir kokiomis aplinkybėmis jie atsiranda.
Tikslios PoTS priežastys nėra iki galo žinomos. Manoma, kad sindromas susijęs su autonominės nervų sistemos ir kraujotakos reguliavimo sutrikimais. Kai kuriems pacientams simptomai prasideda po virusinės infekcijos, įskaitant COVID-19, taip pat po traumų ar ilgesnio nejudrumo.
Vis dėlto panašius požymius gali sukelti mažakraujystė, skydliaukės veiklos sutrikimai, skysčių trūkumas, širdies ar kitos ligos ir kai kurie vaistai. Todėl vien pagal simptomus PoTS diagnozės nustatyti negalima.
Diagnozei svarbūs ne tik tyrimai, bet ir paciento stebėjimai
Įtardami PoTS, gydytojai vertina nusiskundimus, jų trukmę ir aplinkybes, gretutines ligas bei vartojamus vaistus. Svarbus diagnostikos būdas – stebėti, kaip keičiantis kūno padėčiai kinta širdies susitraukimų dažnis ir arterinis kraujospūdis. Atliekant stovėjimo mėginį, rodikliai matuojami pacientui gulint, vėliau atsistojus ir tam tikrais intervalais stovint.
Doc. D. Rinkūnienė pabrėžia, kad gydytojui gali būti naudinga paciento vedama simptomų dienoraščio informacija: kada savijauta pablogėja, kas ją išprovokuoja ir kas padeda pasijusti geriau. Tokie pastebėjimai gali padėti greičiau nustatyti galimą negalavimų priežastį.
Į šeimos gydytoją rekomenduojama kreiptis, jei atsistojus ar ilgiau stovint nuolat kartojasi stiprus širdies plakimas, galvos svaigimas, silpnumas ar kiti kasdienę veiklą ribojantys simptomai. Prireikus pacientas gali būti nukreiptas specializuotam ištyrimui.
Nors PoTS gali smarkiai paveikti gyvenimo kokybę, tinkamai parinktas gydymas daugeliui žmonių padeda sumažinti simptomus ir pagerinti savijautą. Gydymo pagrindą dažniausiai sudaro individualiai pritaikyti gyvenimo būdo pokyčiai.
Rekomenduojama pakankamai vartoti skysčių, palaipsniui didinti fizinį aktyvumą ir vengti veiksnių, kurie provokuoja simptomus. Kai kuriems pacientams gali būti skiriama kompresinė apranga, specialūs pratimai arba individualiai koreguojamas druskos vartojimas.
Fizinį aktyvumą dažnai siūloma pradėti nuo pratimų gulint ar sėdint, pavyzdžiui, plaukimo, irklavimo arba treniruočių gulimuoju dviračiu. Krūvį reikėtų didinti palaipsniui, atsižvelgiant į savijautą ir fizinį pasirengimą. Tinkamą programą gali padėti sudaryti kineziterapeutas.
Skysčių ir druskos vartojimo rekomendacijos turi būti individualios, ypač jei pacientas serga širdies, inkstų ar kitomis gretutinėmis ligomis. Jei nemedikamentinių priemonių nepakanka, gali būti skiriamas medikamentinis gydymas.
Doc. D. Rinkūnienė atkreipia dėmesį, kad sveikimas ne visada būna greitas. Vieniems simptomai laikui bėgant gerokai susilpnėja, kitiems jie gali išlikti ilgiau. Todėl svarbūs nuoseklus gydymas ir paciento būklės stebėjimas.
Laiku atpažintas sindromas ir supratimas, kas vyksta organizme, gali padėti susigrąžinti gyvenimo kokybę. Vis dėlto tam kartais reikia laiko ir kantrybės, todėl pasikartojančių nusiskundimų nereikėtų ignoruoti ar palikti jų neįvertintų.