Galimas tokios gamyklos veiklos nutraukimas reikštų kur kas daugiau nei vienos bendrovės problemą. Tai smogtų visai Lietuvos popieriaus atliekų tvarkymo sistemai ir sumažintų regioninius Baltijos šalių perdirbimo pajėgumus.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad makulatūrą visuomet įmanoma išvežti perdirbti kitur. Tačiau atliekos dėl to nedingsta. Lietuvoje ar kaimyninėse Baltijos valstybėse nebelikus reikiamų pajėgumų, jas tektų gabenti į Lenkiją, Vokietiją ar kitas Europos šalis, turinčias laisvų perdirbimo pajėgumų.
„Grigeo Klaipėda“ – nemalonumai: fiksuojama per didelė tarša, atsisako priimti jų nuotekas
„Grigeo Klaipėda“ nepritaria siekiui spartinti Kuršių marių taršos bylos nagrinėjimą
Pagrindinis „Grigeo“ akcininkas G. Pangonis nepripažįsta savo kaltės dėl aplinkos taisyklių pažeidimo byloje dėl Kuršių marios taršos
Toks sprendimas reikštų ilgesnius maršrutus, didesnes išlaidas, išaugusius transporto srautus ir emisijas, taip pat didesnę priklausomybę nuo kitų šalių rinkų. Be to, būtų sunkiau įgyvendinti Europos Sąjungos principą, pagal kurį atliekos turėtų būti surenkamos, apdorojamos ir pašalinamos kuo arčiau jų susidarymo vietos, kad būtų sumažintas jų transportavimas.
Taigi vieno objekto netektis gana greitai galėtų tapti visos sistemos problema.
Lietuva netektų ne tik gamyklos, bet ir kontrolės
Didžiausia grėsmė Lietuvai būtų prarasta galimybė didelę dalį surenkamos makulatūros perdirbti šalies viduje. Tokiu atveju Lietuvoje surinktos atliekos priklausytų nuo užsienio gamyklų pajėgumų ir jų nustatomų kainų.
Jeigu kaimyninėse ar Vakarų Europos valstybėse padidėtų gamyklų užimtumas, šokteltų kainos arba sutriktų logistika, Lietuva turėtų mažiau pasirinkimų ir silpnesnę derybinę poziciją.
Tokio paties kiekio atliekų vežimas į Vakarų Europos gamyklas logistikos išlaidas galėtų padidinti bent kelis kartus. Didesnė našta tektų atliekų tvarkytojams, gamintojams ir importuotojams, o ilgainiui šios sąnaudos persikeltų į visą tiekimo grandinę. Galiausiai tai paliestų ir vartotojus.
Problema būtų dar platesnė, jei į ją pažvelgtume viso Baltijos regiono mastu. Tokios makulatūros perdirbimo gamyklos veiklos nutraukimas reikštų, kad Lietuva, Latvija ir Estija netektų regioninio perdirbimo centro.
Tai iš esmės pakeistų popieriaus atliekų judėjimą regione. Makulatūra nebebūtų perdirbama Baltijos šalyse ir dideliais kiekiais būtų vežama į kitų Europos Sąjungos valstybių gamyklas. Regiono šalys taptų priklausomos nuo užsienio pajėgumų, jų kainodaros, taip pat nuo transporto ir energijos kainų.
Ši priklausomybė ypač išryškėtų krizės metu. Kuo ilgesnė tiekimo grandinė, tuo daugiau vietų, kuriose ji gali sutrikti. Pandemija, karas Ukrainoje ir energetikos krizė jau parodė, kad regioninis savarankiškumas nėra abstrakti sąvoka. Perdirbimo infrastruktūra šiuo požiūriu nėra išimtis.
Gyventojams atliekų sistema atrodo paprasta: popierius keliauja į popieriaus, plastikas – į plastiko, stiklas – į stiklo konteinerį. Tačiau rūšiavimas yra tik pradžia.
Tikroji žiedinė ekonomika prasideda tuomet, kai surinktos atliekos tampa žaliava ir grįžta į gamybą. Tam būtini ne tik konteineriai ir surinkimo transportas, bet ir realiai veikiantys įrenginiai, galintys atliekas perdirbti. Jei tokių pajėgumų nelieka, vien rūšiavimas žiedinės ekonomikos nesukuria.
Orientaciniai skaičiavimai rodo, kad perdirbus 162,5 tūkst. tonų popieriaus galima reikšmingai sumažinti pirminių išteklių poreikį – sutaupyti milijonus medžių, milijardus litrų vandens ir šimtus gigavatvalandžių energijos. Tikslus poveikis priklauso nuo popieriaus rūšies, pasirinktos technologijos ir kitų aplinkybių.
Vadinasi, perdirbimo gamykla nėra tik pramonės objektas. Ji yra būtina grandis, suteikianti prasmę visai atliekų rūšiavimo sistemai.
Čia slypi ir paradoksas: aplinkosaugos tikslais sukurta sistema gali tapti mažiau palanki aplinkai, jei atliekas reikės vežti šimtus ar net tūkstančius kilometrų.
Baltijos šalims netekus regioninio centro, didėtų transporto srautai ir CO₂ emisijos. Makulatūra būtų gabenama daug didesniais atstumais nei dabar, todėl dalį rūšiavimo ir perdirbimo naudos „suvalgytų“ logistika.
Dėl to svarbu vertinti ne tik tai, ar atliekos galiausiai bus perdirbtos. Reikšmę turi ir vieta, kaina bei papildomas poveikis aplinkai, kurį sukuria jų transportavimas.
Perdirbimo pajėgumų netektis smogtų ir rodikliams
Dar viena priežastis, dėl kurios toks praradimas būtų ypač skausmingas, yra Lietuvos perdirbimo rezultatų padėtis.
Europos aplinkos agentūros 2025 m. duomenimis, 2022 m. Lietuvoje pakartotiniam naudojimui buvo paruošta ir perdirbta apie 58 proc. pakuočių atliekų, o 2025 m. tikslas sudarė 65 proc. Lietuva buvo įvardyta tarp valstybių, kurioms kyla rizika šio tikslo nepasiekti.
Tai reiškia, kad Lietuva neturi didelės atsargos. Praradus reikšmingą nacionalinių perdirbimo pajėgumų dalį, ES nustatytus minimalius tikslus pasiekti taptų praktiškai neįmanoma.
Lietuvoje antrinių medžiagų grįžimo į ekonomiką rodiklis siekia vos 3,9 proc., o vienam gyventojui tenkantis medžiagų suvartojimas yra gerokai didesnis už ES vidurkį. Popierius ir kartonas sudaro maždaug dešimtadalį į Lietuvos ekonomiką grįžtančių antrinių medžiagų ir apie 0,4 procentinio punkto iš maždaug 4 proc. šalies žiedinio medžiagų naudojimo rodiklio.
Taigi kalbama ne tik apie galimybę nepasiekti vieno konkretaus rodiklio. Šalis, kuri žiedinės ekonomikos srityje ir taip nėra daug nuveikusi, rizikuotų prarasti vieną svarbiausių praktinių įrankių šiems tikslams įgyvendinti.
Dabartinių popieriaus atliekų perdirbimo pajėgumų praradimas būtų žingsnis atgal.
Valstybė negali apsiriboti teiginiu, kad tai – privataus verslo reikalas
Šioje situacijoje svarbus ir teisinis aspektas. Europos Sąjungos teisė reikalauja ne tik priimti atliekų tvarkymo taisykles, bet ir užtikrinti, kad sistema realiai veiktų. Valstybė turi pasirūpinti pakankamais pajėgumais, veikiančia infrastruktūra, tinkamu planavimu, kontrole ir priežiūra.
ES Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad vien teisės aktų priėmimo nepakanka, jei atliekų tvarkymo sistema praktiškai neveikia. Todėl visos sistemos negalima vertinti taip, tarsi atsakomybė tektų tik vienai privačiai bendrovei.
Net ir nelikus pakankamų perdirbimo pajėgumų, institucijoms išliktų pareiga užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymą ir ES nustatytų tikslų įgyvendinimą. Dėl to sprendimai, galintys sustabdyti svarbaus infrastruktūros objekto veiklą, negali būti vertinami vien kaip dviejų šalių ginčas.
Strateginė infrastruktūra – ne vien energetika ar transportas
Prieš prarandant tokio masto perdirbimo pajėgumus, būtina atsakyti į paprastą klausimą: kas juos pakeis?
Ar Lietuvoje yra kita gamykla, galinti perimti tokį kiekį? Ar tokį regioninį pajėgumą turi Latvija arba Estija?
Atsakymas – ne. Todėl vienintelė alternatyva būtų atliekų eksportas.
Tai reikštų ne tik kitą perdirbimo vietą. Kartu atsirastų priklausomybė nuo kitų valstybių infrastruktūros, ilgesni atstumai, didesnės išlaidos, didesnis poveikis aplinkai ir mažesnė Baltijos šalių kontrolė savo atliekų tvarkymo sistemoje.
Strateginę infrastruktūrą dažniausiai siejame su elektros tinklais, uostais, geležinkeliais ar dujų terminalais. Tačiau žiedinės ekonomikos laikais strateginiu pajėgumu gali tapti ir atliekų perdirbimo objektas. Jei nuo vienos gamyklos priklauso didžioji dalis šalies galimybių apdoroti tam tikros rūšies atliekas, jos reikšmė peržengia vienos bendrovės verslo ribas.
Dėl to makulatūros perdirbimo pajėgumų išsaugojimas yra ne tik atliekų sektoriaus ar konkretaus verslo interesas. Tai platesnis valstybės interesas, susijęs su ES atliekų ir popieriaus pakuočių tvarkymo tikslų įgyvendinimu.
Šiuo svarstymu nesiekiama išvengti atsakomybės atsakingam asmeniui. Tačiau prieš pritaikant teisines priemones, galinčias sukelti negrįžtamas pasekmes, būtina atsitraukti nuo konkretaus teisinio ginčo ir įvertinti galimą tiesioginį bei netiesioginį poveikį visai sistemai.
Kas nutiktų šimtams tūkstančių tonų makulatūros, jei dabartinio perdirbėjo veikla būtų nutraukta? Kur jos būtų perdirbamos? Kiek tai kainuotų? Kas padengtų išaugusias logistikos išlaidas? Kaip tai paveiktų Lietuvos ir Baltijos šalių perdirbimo rodiklius? Ar regionas taptų priklausomas nuo užsienio gamyklų?
Svarbiausia, ar valstybė turi realų planą atsiversiančiai spragai užpildyti? Instituciniai konfliktai ar asmeninių politinių bei kitokių ambicijų demonstravimas neturėtų virsti ilgalaikiu valstybės, taigi ir mūsų visų, pralaimėjimu, net jei trumpuoju laikotarpiu tai atrodytų kaip pergalė.
Vienos dienos laimėjimas gali virsti Pyro pergale.
Po tokios „pergalės“ šventės Lietuva galėtų atsibusti praradusi didžiąją dalį vietinių makulatūros perdirbimo pajėgumų, o Baltijos šalys – vienintelį regioninį perdirbimo centrą. Visa sistema taptų brangesnė, labiau priklausoma nuo užsienio ir dar labiau nutoltų nuo žiedinės ekonomikos tikslų.
Jei šie tikslai iš tiesų kam nors rūpi, metas prabusti, kol dar nevėlu.