Vykintės vardą išrinko mama, o tėtis dėl tokio sprendimo juokaudavo net nebuvęs paklaustas, ar jam jis patinka. Būsimo vardo istorija prasidėjo Nidoje, kur atostogaudama moteris išgirdo vardą Vikintė – su trumpąja „i“. Jis mamai pasirodė gražus, tačiau ne visai tinkamas.
Vėliau ji sužinojo apie žemaičių kunigaikštį Vykintą, vadovavusį Saulės mūšiui. Tuomet ir nusprendė, kad pirmąją dukrą pavadins Vykinte.
Pati Vykintė yra domėjusis savo vardo reikšme. Jos teigimu, jis gali būti aiškinamas kaip „viską iškenčianti“, o kai kuriuose šaltiniuose nurodoma ir reikšmė „daug matęs, daug patyręs“. Kad ir kuris aiškinimas tikslesnis, vardas moteriai tapo svarbia jos asmeninės istorijos dalimi.
Iš Vilniaus persikėlė į Alytų
Vykintė gimė ir užaugo Vilniuje, o Vilniaus universitete baigė geografijos magistro studijas. Vis dėlto daugiau nei vienuolika metų jos gyvenimas susijęs su Alytumi.
Prieš keturiolika metų ji susipažino su dabartiniu vyru, kuris yra alytiškis ir gyveno Alytuje. Kadangi jo nepavyko įkalbėti persikelti į Vilnių, 2015 metų lapkričio 1 dieną į Alytų persikraustė pati Vykintė.
Daugiau nei dešimtmetį ji dirba įmonėje „Stora Enso“. Šiuo metu moteris atsakinga už aplinkosaugos ir energijos sritį – jai tai nauja, tačiau įdomi veiklos kryptis. Anksčiau ji ilgą laiką buvo „Stora Enso“ grupės regiono darbuotojų saugos ir sveikatos vadovė, rūpinosi saugos srities projektais bei plėtra.
Vykintė sako, kad dabartiniame darbe pagaliau dirba pagal savo specialybę, tačiau kasdien vis dar mokosi. Jai patinka įgyti naujų žinių, bendrauti ir spręsti įvairius iššūkius.
Alytas tapo savais namais
Moteris neslepia, kad Alytus jai tapo savu miestu. Kartu su juo į jos gyvenimą atėjo mylimas vyras, pirmieji ir antrieji namai, mėgstamas darbas, vyro artimieji ir draugai. Dabar Alytą ji vadina savo namais.
Vienu didžiausių miesto privalumų Vykintė laiko gamtos artumą ir galimybę aktyviai leisti laiką lauke. Ji mėgsta vaikščioti bei bėgioti, o Alytuje tam randa daug tinkamų vietų.
Su šuniuku Hortonu ji dažnai vyksta į Vidzgirio mišką, Miesto sodą ir vaikšto aplink sanatoriją esančiuose miškuose. Bėgioti moteris mėgsta iki Baltosios rožės tilto ir aplink Dailidės ežerėlius. Ji taip pat laukia, kada bus visiškai sutvarkyti ir sujungti takai palei visą Nemuną, kad jais būtų galima vaikščioti, bėgioti ar važinėti dviračiais.
Vykintė vertina ir Alytaus geografinę padėtį. Miestas leidžia gyventi ramiau, tačiau iš jo patogu pasiekti didžiuosius Lietuvos miestus.
Kauną ir Vilnių nuo Alytaus skiria nesudėtinga kelionė automobiliu. Pas tėvus ar seseris moteris gali nuvažiuoti ir maždaug po pusantros valandos jau juos pamatyti. Pakeisti aplinką ji gali išvykdama į Birštoną ar Druskininkus, o netoliese esanti Lenkija leidžia patogiai pasiekti ir kitą Europą. Vykintė sako mėgstanti keliauti automobiliu.
Jos istorija rodo, kad tikrieji namai nebūtinai yra miestas, kuriame žmogus gimė ar augo. Juos galima atrasti dėl meilės, žmonių, naujų galimybių ar paprasčiausio jausmo, kad konkrečioje vietoje gera gyventi, kurti kasdienybę ir planuoti ateitį.