Gydytoja Martyna nujautė, kad jos sveikatos būklė gali būti rimta, tačiau tuo metu labiausiai galvojo ne apie save, o apie darbą. Intensyvus grafikas ir beveik nebelikęs laikas poilsiui jai atrodė svarbesni už savo savijautą.
„Labai nesijaudinau. Pamenu, didžiausias mano klausimas tuo metu buvo: „Kas už mane budės per Kūčias?“ Galvojau, kelios dienos antibiotikų ir jau jausiuosi geriau“, – prisimena Martyna.
Tačiau skubiosios pagalbos skyriuje 32-ejų moteris išgirdo diagnozę – ūminė leukemija. Ši žinia ją sukrėtė: pirmoji mintis buvo, kad gyvenimas baigėsi.
Diagnozė Martyną išgąsdino ir dėl profesinės patirties. Rezidentūros metais ji dirbo hematologijos ir onkologijos skyriuose, matė sunkiai sergančius pacientus ir pati leukemiją laikė viena baisiausių ligų.
Gydymo pabaigą ji norėjo matyti nuo pat pradžių
Šiandien, po chemoterapijos ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos, Martyna savo istoriją pasakoja tam, kad ką tik diagnozę išgirdę žmonės galvotų ne vien apie gydymo sunkumus, bet ir apie gyvenimą jam pasibaigus.
Jos pasakojimas tapo asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalimi. Jame patirtimi dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad kalbant apie vėžį pernelyg dažnai apsiribojama diagnoze ir gydymu. Pasak jos, žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia – jis gali pasikeisti, tačiau išlikti visavertis. Būtent kitų žmonių istorijos leidžia diagnozę išgirdusiam žmogui pirmą kartą išvysti galimą ateitį ir mažina su liga susijusią stigmą.
Martynai kitų pacientų patirtys buvo svarbios ir gydantis. Pirmųjų dienų ligoninėje ji beveik neprisimena, o šoką išgyveno visa šeima. Didelės paramos ji sulaukė iš vyro, sesers, draugų, kolegų, taip pat gydytojų ir slaugytojų.
Dar pirmąjį mėnesį ligoninėje moteris atrado „Drąsos ambasadorių“ pasakojimus. Kai kurios istorijos buvo tokios sudėtingos ir kupinos komplikacijų, kad Martyna ėmė kitaip vertinti savo situaciją. Šie pasakojimai padėjo pažvelgti į ligą iš kitos perspektyvos ir priminė, kad gyvenimas po diagnozės tęsiasi.
Po keturių chemoterapijos kursų prireikė transplantacijos
Gydymas užtruko ilgai. Iš pradžių Martynai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai, tačiau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos. Tinkamas donoras rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį laikotarpį Martyna vadina sunkiausiu tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji užrašinėjo dienoraštyje, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Vis dėlto net gulėdama ligoninėje ji stengėsi išlaikyti ryšį su gyvenimu, kuris jos laukė už palatos sienų.
Kai nesinorėdavo valgyti, moteris žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, išsisaugodavo receptus ir planuodavo, ką gamins grįžusi namo. Ji svajojo apie keliones ir šalis, kurių dar nebuvo aplankiusi. Planai bei dalykai, kurių galima laukti, padėjo ištverti gydymą.
Stiprybės suteikė ir žmonės, patys susidūrę su onkologine liga. Jų buvimas šalia leido Martynai jaustis suprastai ir pamatyti, kad po diagnozės gyvenimas nesustoja.
Šiandien drąsą ji sieja su gebėjimu net sunkiausiomis aplinkybėmis pastebėti bent mažą šviesos spindulį, gerą dalyką ar priežastį tikėti, kad viskas gali būti gerai.
Neseniai diagnozę išgirdusiam žmogui Martyna pirmiausia patartų leisti sau išsigąsti. Baimė, jos teigimu, yra suprantama reakcija, todėl nereikia iš karto būti stipriam, drąsiam ar pozityviam. Tačiau svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko, planuoti ateitį ir svajoti apie tai, kas bus pasveikus.
Liga privertė iš naujo įvertinti darbą ir sveikatą
Leukemija Martynai tapo ne tik sunkiu išbandymu, bet ir galimybe iš naujo įvertinti gyvenimą, kuriame iki tol daugiausia vietos užėmė darbas.
Moteris sako supratusi, kad nebereikia nuolat niekam nieko įrodinėti ar aukoti savęs dėl žmonių, kurie nevertina jos darbo, laiko ir atsidavimo. Liga ją privertė sustoti, o dabar Martynai svarbiausia būti sąžiningai sau ir saugoti savo sveikatą.
Po gydymo pasikeitė ne tik jos prioritetai, bet ir kasdienybė. Dar iki leukemijos diagnozės Martyna sirgo reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs įprasta gyvenimo dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos jis pasitraukė. Galimybė judėti be nuolatinio skausmo tapo dar vienu netikėtu pokyčiu.
Dabar Martyna stengiasi pažinti pasaulį, meną ir istoriją, įgyvendina svajones, kurioms anksčiau trūkdavo laiko. Iš savo patirties ji labiausiai išmoko kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę.
„Norėčiau, kad kiti sergantieji žinotų: diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Mano atveju ji tapo visiškai naujo gyvenimo etapo pradžia“, – sako Martyna.
Nepažįstamas donoras tapo jos išsigelbėjimu
Ypatingą vietą šioje istorijoje užima žmogus, kurio Martyna niekada nebuvo sutikusi – negiminingas kaulų čiulpų donoras.
Ji sako, kad kažkur buvo nepažįstamas žmogus, sutikęs tapti donoru ir taip išgelbėjęs jai gyvybę. Martynai tai – medicinos stebuklas.
Po ligos moteris kitaip supranta ir sėkmę. Anksčiau ji dažniausiai buvo siejama su karjera, profesiniais pasiekimais ar dideliais gyvenimo tikslais. Dabar Martyna sėkme laiko ir žmogaus sugrįžimą į gyvenimą po sunkios ligos bei gydymo.
Jos teigimu, tokia patirtis dažnai iš esmės pakeičia požiūrį į vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau onkologinė liga bus lydima baimės ir stigmos.