2025 metų kovą Solsberio katedroje vykusiame susitikime, kurį surengė tarptautinė organizacija „Hostage International“, N. Zaghari-Ratcliffe viešai prisiminė laiką Irano kalėjime. Ji kalbėjo apie ilgą izoliaciją, skaudų atsiskyrimą nuo dukters ir tai, kad sugrįžimas į laisvę nepašalino visų patirtų traumų.
2016 metų balandį moteris buvo sulaikyta Teherano oro uoste. Po viešnagės pas artimuosius ji ketino grįžti į Jungtinę Karalystę, tačiau šeimos kelionė netikėtai virto beveik šešerius metus trukusiu išbandymu.
N. Zaghari-Ratcliffe pasakojo, kad pareigūnai ją išsivedė, o jos mamai pranešė, jog dukra sugrįš kitą rytą. Vis dėlto tas rytas išaušo tik maždaug po penkerių metų.
ELTA glaustai: URM siekia išsiaiškinti lietuvių likimą Irane, Vilniaus rajone gresia šilumos tiekimo sutrikimai
Kelionių vadovas papasakojo, ko turistams Irane jokiu būdu nedaryti: „Reikia turėti galvą“ (7)
Irane pradingusių lietuvių istorijoje – detektyvas ir dėl jų gidės (4)
Pirmosiomis sulaikymo valandomis didžiausią baimę moteriai kėlė nežinia dėl dukters. Ji nežinojo, kur yra mergaitė ir kada galės ją vėl pamatyti.
Didžiąją beveik šešerių metų įkalinimo dalį N. Zaghari-Ratcliffe praleido Teherano Evino kalėjime, garsėjančiame tuo, kad jame laikomi ir politiniai kaliniai. Vienas sunkiausių laikotarpių buvo pirmieji devyni mėnesiai, praleisti vienutėje.
Moteris teigė, kad izoliacija žaloja ne tik fiziškai. Nuolatinė tyla, informacijos apie artimuosius trūkumas ir nežinomybė ilgainiui paveikia psichiką. Ypač sunku, kai kalinys priverčiamas manyti, jog niekam neberūpi.
N. Zaghari-Ratcliffe prisiminė naktis, kai tyloje taip aiškiai girdėdavo savo širdies plakimą, kad negalėdavo užmigti. Tuo metu ją guodė tik religinė knyga.
Tikėjimas padėjo ištverti pirmuosius mėnesius, tačiau vėlesni išgyvenimai privertė ją iš naujo pažvelgti į savo santykį su religija. Dabar, pasak moters, jai svarbiausi yra žmogiškumas, meilė ir pagalba kitiems.
Perkėlus ją iš vienutės į bendrą moterų kalėjimo skyrių, gyvenimas pasikeitė. Kalinės galėjo bendrauti, skaityti, gaminti maistą, sportuoti ir dirbti. Po ilgos izoliacijos net paprastas pokalbis atrodė kaip sugrįžtančios laisvės ženklas.
Ypač svarbu buvo tai, kad jos motina galėdavo į pasimatymus atvesti mažametę dukrą. Per trumpus susitikimus jos spalvindavo, žaisdavo, o kartais N. Zaghari-Ratcliffe mergaitei iškepdavo blynų.
Dukra slapta atnešdavo mamai kojinių ar šokolado. Nedidelės dovanos kalėjimo sąlygomis įgijo ypatingą reikšmę.
Po kelerių metų mergaitei reikėjo pradėti lankyti mokyklą. N. Zaghari-Ratcliffe ir jos vyras Richardas buvo priversti priimti skaudų sprendimą – dukra turėjo grįžti į Jungtinę Karalystę.
Moteris sakė, kad tai buvo sunkiausias jos gyvenimo sprendimas. Iki tol susitikimai su dukra buvo šviesiausios savaitės akimirkos, todėl jiems nutrūkus ją apėmė didžiulė tuštuma.
Ji svajodavo apie paprastą gyvenimą kartu: būti šalia dukters, šukuoti jos plaukus ir pinti kasas. Šios mintys padėjo neprarasti vilties bei išlaikyti vidinę stiprybę.
Tuo metu Richardas Jungtinėje Karalystėje pradėjo viešą kampaniją, kuria siekė žmonos išlaisvinimo. Pirmosiomis savaitėmis po jos sulaikymo jis buvo sutrikęs ir nežinojo, kaip elgtis. Vyrui buvo sunku suvokti, kad paprasta šeimos kelionė galėjo baigtis tokiu košmaru.
Ilgainiui viešas palaikymas tapo svarbia kovos už N. Zaghari-Ratcliffe laisvę dalimi.
2022 metų kovo 16 dieną ji buvo paleista kartu su kitu Irane kalintu britu ir iraniečiu Anooshehu Ashoori. Po beveik šešerių metų moteris galėjo grįžti pas vyrą ir dukrą.
Vis dėlto išlaisvinimą lydėjo prieštaringi jausmai. Londonas buvo jos namai, tačiau Iranas liko gimtinė, kurioje buvo artimieji ir dalis jos gyvenimo.
Moteris teigė, kad jos sulaikymas buvo siejamas su Jungtinės Karalystės skola Iranui už ginklus, atsiradusia dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jai buvo skaudu suvokti tapus politinio ginčo, prasidėjusio dar prieš jos gimimą, įkaite.
Maždaug po metų N. Zaghari-Ratcliffe pajuto ilgalaikės įtampos ir traumų poveikį sveikatai. Jai pasireiškė potrauminio streso sutrikimo padariniai, o prisitaikyti prie įprasto gyvenimo buvo kur kas sunkiau, nei ji tikėjosi.
Kalinama ji manė, kad jau išgyvena sunkiausią etapą. Tačiau grįžusi namo suprato, kiek daug streso ir trauminių patirčių buvo susikaupę. Laisvė leido vėl būti su šeima, bet nelaisvėje patirti išgyvenimai nedingo iš karto.
Moteris taip pat sulaukė daugybės nepažįstamų žmonių laiškų ir dovanų. Kai kurie laiškai buvo adresuoti tiesiog „Nazanin, Šiaurės Londonas“.