Lygus veidrodžio paviršius tiksliai atspindi vaizdą ir išlaiko smulkias detales. Vis dėlto ant veidrodžio esančios dulkės ar plonas riebalų sluoksnis gali šiek tiek išsklaidyti šviesą iš ryškesnių vietų į šalia esančias tamsesnes. Poveikis primena fotografijoje naudojamą „minkštojo“ fokusavimo filtrą – sumažėja porų, odos nelygumų ir smulkių raukšlių kontrastas.
Nuotrauka sustabdo vieną konkrečią akimirką, todėl joje gali likti trumpalaikė veido išraiška, kurios judantį veidą stebėdami beveik nepastebėtume. Užfiksuota ji gali atrodyti ne itin palanki. Iš nedidelio atstumo fotografuojamas veidas taip pat gali išryškinti arčiau objektyvo esančius bruožus, ypač nosį. Apšvietimas savo ruožtu gali labiau pabrėžti odos tekstūrą, raukšles ir dėmes.
Veidrodyje savo atvaizdą matome nuolat, todėl nesąmoningai galime keisti veido išraišką, galvos padėtį, laikyseną ir žvilgsnį. Be to, gyvai žmogus atrodo ne statiškai: juda akys, atsiranda ir pranyksta šypsena, o keičiantis galvos kampui keičiasi ir išraiška, ir šviesos kritimas ant veido. Kai kuriems žmonėms būtent šie judesiai bei kintančios išraiškos suteikia daugiau patrauklumo.
Veidai nėra visiškai simetriški, todėl svarbus ir įpratimas. Veidrodis rodo apverstą kairės ir dešinės pusės vaizdą, su kuriuo susiduriame visą gyvenimą. Nuotraukoje dažniausiai matome tokią savo veido versiją, kokią mato kiti, todėl ji gali pasirodyti kiek neįprasta, nors aplinkiniams atrodo visiškai normali. Apie tai rašo „New Scientist“.