Centrinėje Japonijos Gifu prefektūroje išbandoma sveikatingumo pusryčių iniciatyva, skatinanti senjorus daugiau judėti, stebėti savo mitybą ir rūpintis savijauta.
Į telefoną atsisiuntę specialią programėlę projekto dalyviai turi nueiti 5 tūkst. žingsnių, atlikti kitų fizinių pratimų, tris kartus per dieną nufotografuoti savo maistą, taip pat atsakyti į klausimus apie miego trukmę ir tos dienos savijautą.
Įvykdžius visas užduotis galima surinkti 700 taškų. Kitą rytą juos leidžiama iškeisti į kavos puodelį kavinėje.
Tačiau Gifu regione gyvuoja ir seniai susiformavusi tradicija, susijusi su pusryčiais kavinėse. Apie ją Vilniaus universiteto Medicinos mokslo centre vykusioje viešoje paskaitoje pasakojo Y. Esaki.
Jo teigimu, nuo 8 iki 11 valandos užsisakius kavos ar arbatos, lengvi pusryčiai patiekiami nemokamai arba už simbolinę kainą. Į tokį rinkinį gali įeiti skrebutis, virtas kiaušinis, salotų indelis ar bananas.
Y. Esaki parodė ir kitokio pusryčių rinkinio nuotrauką. Joje buvo miso sriuba, šiek tiek marinuotų daržovių ir grybų, tofu gabalėlis, žalumynai, dvi baltos duonos riekės bei kiti japoniškos virtuvės užkandžiai. Pasak svečio, toks maistas kainuoja mažiau nei 3 eurus.
Kavinė tampa dienos pradžios vieta
Nuolatinės pusryčių rinkinių sudėties nėra – ji keičiasi, kad lankytojams kasdien netektų valgyti to paties maisto.
Y. Esaki pabrėžė, kad ši tradicija ypač svarbi vyresniems žmonėms, kurie gyvena vieni. Kai kurie jų iš namų išeina vos kartą ar du per savaitę, todėl apsilankymas kavinėje tampa proga ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti.
Senjorai kavinėje dažnai praleidžia apie dvi valandas: valgo, kalbasi, o vėliau su draugais eina dar kur nors. Taip kavinė tampa svarbiu atspirties tašku aktyvesnei dienai.
Žemas kainas, anot svečio, padeda išlaikyti ir vietos gyventojų sodininkystė. Dalį užaugintų daržovių jie pristato toms pačioms kavinėms, kurios gamina pusryčius.
Vis dėlto svarbiausias veiksnys – stabilus klientų srautas. Įprastai kavinių lankytojų skaičius kasdien svyruoja, o pusryčių pasiūlymas pritraukia gana pastovią auditoriją. Pavyzdžiui, į vieną kavinę kasdien ateina maždaug 70 žmonių.
Todėl verslui lengviau numatyti, kiek reikės daržovių, duonos ir gėrimų, planuoti veiklą bei išlaikyti prieinamas kainas.
Vietos valdžia šioms kavinėms subsidijų neskyrė. Y. Esaki nuomone, toks modelis nebūtų tvarus, jei priklausytų nuo paramos – jai pasibaigus, galėtų išnykti ir pati iniciatyva.
Valdžia prisideda tik prie mokslinės projekto dalies: per programėlę renkami duomenys, kuriuos analizuoja Kioto universiteto mokslininkai. Jie turėtų ištirti gyventojų įpročius ir nustatyti, ar projektas paskatino sveikesnę gyvenseną.
Japonams taip pat trūksta svarbių maistinių medžiagų
Japonija dažnai minima dėl gyventojų ilgaamžiškumo, o tradicinėje šalies virtuvėje gausu žuvies, riebios mėsos japonai paprastai valgo mažiau. Tačiau Y. Esaki teigė, kad mitybos problemos neaplenkia ir Tekančios saulės šalies.
Vidutinis japonas suvartoja per mažai baltymų, daržovių ir net žuvies. Mityboje taip pat stinga kalio, kalcio ir vitamino C, o druskos bei sočiųjų riebalų kiekis viršija rekomenduojamas normas. Dėl to siekiama keisti gyventojų įpročius.
Ateityje projektą, pasak svečio, galėtų papildyti naujos technologijos. Per COVID-19 pandemiją prie vienos kavinės durų kompiuterizuota sistema matuodavo lankytojo kūno temperatūrą. Y. Esaki svarstė, kad panašiai būtų galima parinkti pusryčius pagal tuo metu atliekamą sveikatos rodiklių analizę.
Japonų delegacija nustebino Liną Kukuraitį
Su Gifu prefektūros delegacija susitiko ir sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis. Susitikime ketinta aptarti tarpusavio bendradarbiavimą ir sveiko ilgaamžiškumo politiką, tačiau japonų delegacijos nariai pokalbį pakreipė į asmenines patirtis.
„Facebook“ L. Kukuraitis rašė, kad gubernatoriui Yoshihide Esaki pakvietus pasisakyti įvairias valstybines pareigas ar mokslinius laipsnius turinčius delegacijos narius, jie pradėjo pasakoti apie savo kasdienybę.
Vienas jų pabrėžė, kad jam svarbu tinkamai pradėti dieną, pasidažyti, gerai nusiteikti ir susitikti su žmonėmis.
Kita delegacijos narė pasakojo apie savo 94 metų mamą, kuri kasdien laikosi taisyklės „1111“: perskaityti 1000 žodžių, parašyti 100 žodžių, sutikti 10 žmonių ir bent kartą nuoširdžiai nusijuokti.
L. Kukuraitis teigė, kad toks pokalbis jam pasirodė neįprastas ir įsiminė labiau nei oficialios nacionalinės ar Briuselio diskusijos.