Žmogaus tautybės sieti su jo požiūriu į Lietuvos valstybę nereikėtų, teigia Tautinių mažumų departamento vadovas D. Babilas. Pasak jo, tarp rusų, baltarusių, lenkų ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų yra žmonių, kurių ryšys su šalimi gali būti stipresnis nei kai kurių lietuvių.
Laidoje „Ar susikalbam?“ jis pabrėžė, kad nelojalumo ieškojimas tautybėje iš anksto formuoja neigiamą požiūrį į kitos tautybės žmones ir tautines mažumas. Todėl tautybės bei lojalumo valstybei sutapatinimas esą yra klaidingas sprendimas.
D. Babilas pasakojo per daugelį metų, dirbdamas tautinių mažumų politikos srityje, sutikęs daug Lietuvos rusų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių, kurie labai aiškiai deklaruoja stiprų ryšį su Lietuva, jos valstybe ir kultūra. Kai kuriais atvejais, jo teigimu, tokio ryšio galėtų pasigesti net tarp lietuvių.
Pašnekovas taip pat kėlė klausimą, ką apskritai reikėtų laikyti lojalumu valstybei. Ar tai pasitikėjimas institucijomis, aktyvus dalyvavimas pilietiniame ir nevyriausybinių organizacijų gyvenime, o gal tam tikras elgesys? Jis atkreipė dėmesį, kad Lietuvos visuomenėje apskritai nemažai tarpusavio nepasitikėjimo, o pasitikėjimas politinėmis institucijomis apklausose išlieka gana žemas.
Jo vertinimu, būtų klaidinga tautines mažumas laikyti mažiau lojaliomis vien todėl, kad jos priklauso kitai tautinei grupei. Tai esą yra įsitvirtinęs mitas arba stereotipas, kurio reikėtų atsisakyti.
Rinkimų rezultatai tapo pretekstu platesnėms išvadoms
Abejonės dėl tautinių bendrijų ryšio su Lietuva ypač garsiai skambėjo po 2024-ųjų prezidento rinkimų. Atvirai prorusiškas ir antiukrainietiškas kandidatas Eduardas Vaitkus tuomet gavo 7,33 proc. rinkėjų balsų.
Šalčininkų ir Visagino savivaldybėse, kuriose gyvena daug tautinių bendrijų atstovų, į politiką pasukęs gydytojas laimėjo užtikrintai – čia jis surinko apie 40 proc. balsų. Reaguodami į rezultatus politikai svarstė, kad šių savivaldybių gyventojai galėjo rinktis jų vertybes geriausiai atitikusį kandidatą, tačiau kartu pabrėžė, jog tai yra rimtas signalas daugiau dėmesio skirti Pietryčių Lietuvos gyventojams.
Tuomet prezidentas Gitanas Nausėda ragino į situaciją reaguoti ne pykčiu ar susierzinimu, o geriau suprasti, kokios nuotaikos vyrauja tarp šių Lietuvos Respublikos piliečių.
Vis dėlto išsamesnė rinkimų rezultatų analizė parodė, kad E. Vaitkus palaikymo sulaukė ne tik tautinių mažumų gausiau gyvenamose vietovėse. Jonavoje ir Mažeikiuose už jį balsavo apie 7 proc. rinkėjų.
D. Babilo manymu, todėl pernelyg paprasta E. Vaitkaus rezultatą aiškinti vien tautine gyventojų sudėtimi. Jo teigimu, reikėtų vertinti ir Pietryčių Lietuvos regionų socioekonominę padėtį, jų įsitraukimą į šalies gyvenimą bei galimą atskirtį.
Jis klausė, kokį ekonominį lygį pasiekę Rytų ir Pietryčių Lietuvos regionai, kiek jie įtraukti į nacionalinius procesus ir ar nėra izoliuoti ne dėl juose gyvenančių tautinių mažumų, o dėl bendresnių priežasčių.
Kaip vieną iš pavyzdžių D. Babilas nurodė Visaginą. Pasak jo, miestas jau ne vienus metus kalba apie būtinybę stiprinti geležinkelio ryšį, kad tarp Visagino, Vilniaus, Kauno, kitų miestų ir Rytų Lietuvos savivaldybių būtų daugiau judėjimo. Tai padėtų mažinti regionų izoliaciją.
Tautinių mažumų departamento vadovas mano, kad didesnis E. Vaitkaus palaikymas kai kuriose savivaldybėse galėjo sutapti su didele tautinių mažumų dalimi, tačiau visą situaciją aiškinti tik šiuo veiksniu būtų paviršutiniška. Jis pabrėžė, kad būtina mažinti Pietryčių Lietuvos atskirtį nuo valstybės centro.
Vien draudimais informacinio karo nelaimėsime
Lietuvos tautinės bendrijos daugelį metų išlieka Lietuvai priešiškų valstybių, ypač Rusijos, informacinio karo taikiniu. Lietuvoje draudžiama retransliuoti Rusijos ir Baltarusijos kanalų programas, tačiau specialistai pastebi, kad šiuos ribojimus galima apeiti.
D. Babilo įsitikinimu, draudimai savaime problemos neišsprendžia. Apribojus tam tikrų kanalų prieinamumą, esą negalima tikėtis, kad dezinformacija ir propaganda tiesiog išnyks. Kartu su ribojimais būtina pasiūlyti patikimas alternatyvas ir kitokį turinį.
Jo teigimu, svarbią vietą čia užima žiniasklaida tautinių bendrijų kalbomis. Žmonės natūraliai ieško informacijos apie aktualijas savo gimtąja kalba, todėl vien rusų ar kitos kalbos vartojimo draudimas pergalės informaciniame kare neatneštų.
Priešingai, taip žmonės gali būti atskirti nuo tokio turinio ir informacijos, kuri neturi propagandinio tikslo. D. Babilas mano, kad pasiūlius daugiau kokybiškos informacijos gimtosiomis kalbomis, užsienio informacijos įtaka galėtų sumažėti.
Pašnekovas taip pat apgailestavo, kad Lietuvoje neišsilaikė kai kurie laikraščiai ir radijo laidos. Jis išskyrė rusų kalba leistą laikraštį „Klaipėda“, dėl kurio likimo jam buvo skaudu. D. Babilas yra susitikęs su leidėjais ir bandė ieškoti būdų, kaip leidybą pratęsti.
Jo vertinimu, šiai sričiai Lietuvoje trūksta dėmesio, lėšų ir išteklių, todėl čia dar liko neįgyvendintų darbų.