Žmogui gali būti sunku suprasti informaciją, tvarkyti kasdienius reikalus ar priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau tai savaime nereiškia, kad jo teisė spręsti turėtų būti ribojama. Kartais pakanka sutarties sąlygas paaiškinti paprasčiau, aptarti gydymo pasirinkimus, padėti įvertinti galimas sprendimo pasekmes ar palydėti tvarkant dokumentus.
Teisinio veiksnumo ribojimas yra reikšmingas žmogaus teisių suvaržymas. Jis negali būti grindžiamas vien negalia, diagnoze ar prielaida, kad asmuo gali pasirinkti sau nepalankų variantą. Kiekvieną situaciją būtina nagrinėti individualiai: įvertinti konkretaus žmogaus gebėjimus tam tikroje srityje, jo poreikius ir galimybes priimti sprendimus pasinaudojant pagalba.
2026 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, Lietuvoje 10 570 asmenų buvo pripažinti neveiksniais tam tikroje srityje, 63 asmenys – visiškai neveiksniais visose srityse, o 1 838 asmenų veiksnumas buvo apribotas. Už kiekvieno tokio sprendimo slypi konkretus žmogus, turintis savo valią, norus, gebėjimus ir individualias gyvenimo aplinkybes.
Teisė spręsti apima ir teisę suklysti
Klysti gali kiekvienas. Žmogus gali priimti skubotą ar sau nepalankų sprendimą, pasitikėti netinkamu asmeniu arba pasirinkti tai, kas vėliau pasirodys buvę klaidinga. Vis dėlto pats suklydimo faktas nereiškia, kad iš jo turėtų būti atimta teisė spręsti. Galimybė priimti sprendimus apima ir galimybę suklysti.
Visiems kartais prireikia patarimo, papildomo paaiškinimo ar kito žmogaus pagalbos įvertinant situaciją ir galimas pasirinkimo pasekmes. Todėl žmogui su negalia neturėtų būti taikomi kitokie, griežtesni standartai. Veiksnumo apribojimas keičia ne tik teisinį statusą – jis daro įtaką kasdieniam gyvenimui, savarankiškumui ir galimybei pačiam spręsti dėl savo ateities.
Perimti žmogaus kontrolę ar jo teises nėra nei pagalba, nei apsauga. Tikroji pagalba reiškia savarankiškumo stiprinimą ir sąlygų sudarymą pačiam dalyvauti priimant sprendimus.
Prieš ribojant teises būtina išnaudoti pagalbos būdus
Pagalba turi atitikti konkrečią situaciją, o ne apsiriboti bendru raginimu būti atsargesniam.
Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 27 straipsnis numato asmeninės pagalbos galimybę. Asmeninis asistentas padeda žmogui su negalia atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurios būtinos savarankiškam gyvenimui bei veikimui visose gyvenimo srityse.
Pagalba gali būti teikiama namuose arba viešojoje erdvėje: rūpinantis higiena, valgant, vykstant į reikalingą vietą, bendraujant, tvarkant finansinius išteklius, orientuojantis aplinkoje, organizuojant laisvalaikį ir poilsį. Asistentas taip pat gali palydėti į darbo pokalbį, padėti rasti tinkamą transportą ar judėti nepritaikytoje aplinkoje.
Pagrindinis asmeninio asistento uždavinys – ne atlikti veiksmus už žmogų su negalia, o juos atlikti kartu su juo.
Atvejo vadyba yra bendradarbiavimu paremtas procesas. Atvejo vadybininkas, dirbdamas su individualių ir kompleksinių poreikių turinčiais žmonėmis, vertina, planuoja, organizuoja ir koordinuoja jų poreikiams reikalingų paslaugų įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į individualią situaciją, jis teikia palydėjimo, informavimo, konsultavimo ir atstovavimo paslaugas, kai žmogus gauna skirtingų sektorių pagalbą.
Socialinės dirbtuvės skirtos didinti žmonių, turinčių intelekto ar psichosocialinę negalią, galimybes įsidarbinti atviroje darbo rinkoje. Jose ugdomi, lavinami ir palaikomi bendrieji bei specialieji darbiniai įgūdžiai, atliekant prasmingas užimtumo veiklas, susijusias su konkrečios prekės, produkto gamyba ar paslaugos teikimu.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.279¹ straipsnio 1 dalį pilnametis veiksnus fizinis asmuo gali raštu sudaryti sutartį su kitu pilnamečiu veiksniu fiziniu asmeniu, kuriuo pasitiki, dėl pagalbos priimant sprendimus tam tikrose gyvenimo srityse.
Tokia sutartis gali būti sudaroma, kai dėl psichikos ir elgesio sutrikimo ar kitų aplinkybių, pavyzdžiui, amžiaus arba ligos, žmogui sunku pasirinkti jo interesus geriausiai atitinkantį sprendimą. Teismų praktika taip pat leidžia tokią sutartį sudaryti su juridiniu asmeniu, pavyzdžiui, socialinės globos įstaiga, kuri pagalbos funkcijas patiki konkrečiam specialistui. Ši galimybė yra svarbi alternatyva, nes sudarius sutartį sprendimai išlieka paties žmogaus asmeniniais sprendimais.
Vienam žmogui gali pakakti informacijos, pateiktos lengvai suprantama kalba. Kitam gali reikėti pagalbos tvarkant dokumentus ar nuolatinio palaikymo priimant svarbius sprendimus. Todėl prieš svarstant kreiptis dėl veiksnumo ribojimo būtina įvertinti, ar žmogus gauna jo poreikius ir situaciją atitinkančią pagalbą bei ar jau išbandytos visos įmanomos priemonės. Rekomendacijos specialistams skirtos būtent šiam vertinimui prieš kreipiantis į teismą.
Veiksnumas atskleidžia visuomenės požiūrį į žmogaus teises
Veiksnumo klausimas nėra vien teisinis. Jis taip pat susijęs su visuomenės vertybėmis, brandumu ir pagarba žmogui. Svarbu matyti ne tik jo sunkumus ar negalią, bet ir asmenybę, gebėjimus bei galimybes. Taip pat būtina suteikti jam galimybę būti išgirstam net tuomet, kai jo pasirinkimai nesutampa su aplinkinių lūkesčiais.
Mūsų pareiga – užtikrinti, kad žmogaus teisės nebūtų ribojamos neišnaudojus kitų galimybių. Kiekvienu atveju teisių ir laisvių ribojimo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar žmogus gali gauti tinkamas paslaugas.
Nepakankamai įvertinus žmogaus gebėjimą veikti su pagalba, kyla grėsmė nepagrįstai apriboti jo teises srityse, kuriose jis galėtų veikti gaudamas individualią pagalbą. Tai nesuderinama su žmogaus teisėmis grindžiamu požiūriu į veiksnumą. Siekis apsaugoti žmogų turėtų prasidėti ne nuo jo teisių perėmimo, o nuo pastangų jį suprasti, išgirsti jo valią ir sudaryti sąlygas sprendimus priimti pačiam.