Jeigu Lietuva apsisprendžia dėl visuotinio šaukimo, būtina sutarti ir dėl aiškaus termino, kada šis tikslas turi būti įgyvendintas. Priešingu atveju politinis susitarimas gali likti tik deklaracija, kurią nesunku nukelti į neapibrėžtą ateitį.
Apie Lietuvos judėjimą visuotinio šaukimo link kalbama mažiausiai nuo 2018 metų, tačiau iki šiol nėra politiškai įtvirtintos datos, kada jis turėtų būti įgyvendintas. Tuo metu šalies saugumo padėtis pasikeitė, visuotiniam šaukimui pritaria reikšminga dalis piliečių, verslo, jaunimo organizacijų ir visuomenės lyderių, o gynybai skiriama gerokai didesnė bendrojo vidaus produkto dalis.
Valstybės atsparumas ir gebėjimas atgrasyti grėsmes turėtų būti vertinami ne vien kaip kariuomenės, bet ir kaip nacionalinis bei politinis prioritetas.
Šiame kontekste 2030-ieji būtų ne simbolinė data, o konkretus planavimo atskaitos taškas. Nustačius terminą būtų galima numatyti kariuomenės rengimo pajėgumų plėtrą, instruktorių poreikį, infrastruktūros bei finansavimo apimtis. Iš anksto pasirengti galėtų ir švietimo įstaigos, darbdaviai bei kitos organizacijos. Galutinė data taip pat leistų nustatyti tarpinius uždavinius ir objektyviai įvertinti pažangą.
Tokio sprendimo svarbą didina ir dabartinė saugumo aplinka. Naujausiame viešame grėsmių vertinime Lietuvos žvalgyba teigia, kad Ukrainoje įsigalėjus paliauboms arba įšaldžius kovos veiksmus, Rusija per 3–5 metus galėtų pasirengti riboto masto kariniam konfliktui Baltijos regione. Tai yra papildomas argumentas svarbiausius pasirengimo sprendimus priimti jau dabar.
Svarbu ir tai, kaip aiškų terminą vertintų žmonės, kuriuos visuotinis šaukimas paliestų tiesiogiai. 2026 m. rugpjūtį atliktas reprezentatyvus „Norstat“ tyrimas parodė, kad visuotinio šaukimo įgyvendinimui iki 2030 metų pritaria 66,2 proc. 18–24 metų ir 70,7 proc. 25–29 metų respondentų. Vadinasi, šią kryptį remia maždaug du trečdaliai jaunų žmonių.
Visuotinio šaukimo poveikis neturėtų būti matuojamas vien parengtų karių skaičiumi. Tarnyba didina nacionalinį atsparumą ir atgrasymą, stiprina pasiryžimą ginti valstybę, ugdo atsakomybę bei gebėjimą veikti kartu. Į darbą, studijas ar įprastą gyvenimą grįžę jaunuoliai geriau suvokia savo vaidmenį krizės metu, o didėjant tokių žmonių skaičiui valstybė gali veikti patikimiau.
Panašiai visuotinę gynybą suvokia ir šalys, kurių modeliai Lietuvoje laikomi pavyzdžiais. Jose dėmesys skiriamas ne tik kariuomenės, bet ir visos valstybės pasirengimui.
Iki 2030 metų liko kiek daugiau nei treji metai. Tai ambicingas, tačiau pasirengimui pakankamas laikotarpis. Lietuvai toks planavimo horizontas nėra naujiena: iki 2030 metų siekiama turėti visiško operacinio pajėgumo nacionalinę diviziją, o jos kūrimas jau siejamas su konkrečiais personalo, ginkluotės, infrastruktūros ir finansavimo sprendimais. Be to, 2026–2030 metais gynybai numatyta skirti 5–6 proc. BVP. Terminai šiuo atveju nėra vien formalumas – jie padeda pasiekti rezultatą.
Jeigu konkreti data būtina vienam sudėtingiausių Lietuvos kariuomenės plėtros projektų, tokia pati planavimo tvarka turėtų būti taikoma ir visuotiniam šaukimui. Vien datos nepakaks infrastruktūros, finansavimo ar organizavimo problemoms išspręsti, tačiau ji suteiktų galimybę nuosekliai planuoti pasirengimą ir reikalauti atsakomybės už rezultatus. Jei visuotinis šaukimas laikomas vienu iš nacionalinio atsparumo bei atgrasymo prioritetų, 2030 metai turėtų tapti ne abstrakčiu siekiu, o konkrečiu valstybės įsipareigojimu.