Nuo vadinamosios Nedelino katastrofos praėjo 66 metai, tačiau tikroji jos eiga ilgą laiką buvo slepiama. Sovietų valdžia visuomenei skelbė, kad maršalas žuvo per lėktuvo avariją. Vėliau paviešinti dokumentai, inžinierių liudijimai ir NASA saugos analizė parodė kitą vaizdą: bandymų vadovybė leido tęsti darbus prie pavojingos raketos, nors saugos reikalavimai jau buvo pažeisti.
„R-16“ nebuvo skirta astronautams ar palydovams į orbitą kelti. Tai buvo branduoliniam ginklui gabenti sukurta raketa, turėjusi pakeisti dalį ankstesnių sovietų tarpžemyninių raketų. Jos pranašumas prieš skystuoju deguonimi varomas sistemas buvo tas, kad degalų komponentus buvo galima laikyti ilgiau, todėl kariniu požiūriu raketą buvo galima greičiau parengti paleidimui. Tačiau bandymų aikštelėje šis sprendimas kėlė ypatingą pavojų.
Raketa naudojo savaime užsiliepsnojančius degalus. Kuro komponentams susimaišius, ugnis kildavo be išorinio uždegimo šaltinio, todėl net nedidelis kuro ar oksidatoriaus nuotėkis galėjo akimirksniu sukelti gaisrą. Bandant jau pripildytą raketą reikėjo laikytis griežtų procedūrų ir pašalinti žmones iš pavojingos zonos. Baikonūre tai nebuvo padaryta.
Gedimus mėgino pašalinti jau esant mirtinam pavojui
Prieš planuotą paleidimą buvo pastebėti elektros ir valdymo sistemų sutrikimai. Vis dėlto bandymas nebuvo atidėtas, degalai nebuvo saugiai pašalinti, o techninės patikros toliau vyko paleidimo aikštelėje. Šią įvykių seką savo atsiminimų „Rockets and People“ antrajame tome aprašė raketų inžinierius Borisas Čertokas; leidinį paskelbė NASA istorijos programa.
Sprendimams įtakos turėjo ir artėjanti lapkričio 7-oji – Sovietų Sąjungoje minima revoliucijos metinių diena. Programos vadovai norėjo iki šios datos pademonstruoti sėkmingą naujo ginklo bandymą. Dėl skubėjimo techniniai darbai buvo tęsiami net tada, kai pagal įprastą saugos logiką žmonės paleidimo zonoje jau neturėjo būti.
Maršalas M. Nedelinas taip pat liko netoli paleidimo įrenginio. Aukštų karininkų buvimas prie raketos gedimo nepašalino, tačiau padidino galimų aukų skaičių. Apie 18 val. 45 min. vietos laiku netikėtai įsijungė antrosios pakopos variklis. Jo liepsna sunaikino apatinės pakopos konstrukciją, o netrukus kilo degalų gaisras. Branduolinio ginklo nešėjo bandymas virto masine tragedija dar iki raketai pakylant.
Šaltiniuose aukų skaičius nurodomas nevienodai. NASA analizėje kalbama apie maždaug šimto žmonių žūtį, o kituose dokumentuose pateikiami mažesni oficialūs skaičiai. Vis dėlto neabejojama, kad žuvo dešimtys žmonių, tarp jų – aukšto rango raketų pajėgų pareigūnai. Dalis sužeistųjų mirė vėliau.
Sovietų spauda visuomenei neatskleidė, kas įvyko bandymų aikštelėje. M. Nedelino mirtis buvo paaiškinta aviakatastrofa, o žinios apie žuvusius inžinierius ir kariškius liko riboto naudojimo. Apie nelaimę sovietų spaudoje viešiau pradėta kalbėti tik pertvarkos laikotarpiu, 1989 m.
Katastrofa projekto nesustabdė. Sovietų vadovybė siekė gauti naujo tipo raketą, todėl „R-16“ bandymai galiausiai buvo atnaujinti. Ši istorija atskleidžia Šaltojo karo realybę: raketų kūrimo tempą dažnai lėmė karinė konkurencija, o ne bandymų komandos pasirengimas ar saugos reikalavimai.
Raketų istorija dažnai pasakojama per sėkmingus startus, technologinių kliūčių įveikimą ir rizikos matavimą. Tačiau Baikonūro tragedija primena, kad pavojingiausias raketos etapas nebūtinai prasideda jai pakilus nuo žemės.
M. Nedelino katastrofą nulėmė ne vien techninis gedimas. Bandymą buvo galima sustabdyti, o žmones – išvesti iš pavojingos zonos. Sprendimas to nepadaryti vienos sistemos klaidą pavertė dešimčių žmonių žūtimi. Vėliau informacijos slėpimas dar labiau apsunkino atvirą nelaimės priežasčių vertinimą.