Nors nuo gimimo negalėjo atsistoti ant kojų, Agnieška Toločko dar vaikystėje buvo itin aktyvi. Mokykloje ji buvo vienintelis negalią turintis vaikas klasėje, tačiau per fizinio ugdymo pamokas nelikdavo nuošalyje – dalyvaudavo kartu su bendraamžiais.
Paauglystėje mergina susidomėjo sportiniais šokiais. Kartu su partneriu ji laimėjo tarptautinėse varžybose, tačiau šiam pasirinkus kitą sporto šaką Agnieškai teko ieškoti naujos veiklos.
„Buvo laikotarpis, kai išbandydavau viską: peilių svaidymą, smiginį, slalomą. Jei tik pasitaikydavo per kokią šventę išsibandyti kažką naujo, eilėje atsidurdavau pati pirma“, – pasakoja A. Toločko.
Jos smalsumas neapsiribojo fizine veikla. Agnieška mokėsi groti gitara ir lankė pianino pamokas.
Vežimėlių tenisą ji pirmą kartą išbandė būdama 13–14 metų, tačiau profesionaliai treniruotis pradėjo tik 2019-aisiais. Aukščiausias jos karjeros pasiekimas – 52-oji vieta pasaulio ITF moterų reitinge. Šiuo metu sportininkė priklauso Lietuvos paralimpinei rinktinei ir siekia patekti į 2028 m. Los Andžele vyksiančias vasaros paralimpines žaidynes.
Agnieška pabrėžia, kad sportas jai padeda ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Mokykloje fizinė veikla buvo vienas būdų būti kartu su kitais vaikais ir jaustis jų dalimi. Nors ji negalėjo kamuolio nusviesti iki krepšinio lanko, krepšinį žaidė kartu su visais.
Sportas, jos manymu, padėjo išvengti atskirties. Vėliau, paklausta, ar mokykloje patyrė patyčių, Agnieška atsakė, kad ne. Ji mano, jog įsitraukimas į bendras veiklas neleido kitiems vaikams akcentuoti jos kitoniškumo.
Mokydamasi Vilniaus mokykloje ji susidūrė ir su situacija, kai atrodė, kad dalyvauti neįmanoma. Mokyklos tradicija – paskutinę mokslo metų dieną visiems dvyliktokams kartu sušokti atsisveikinimo šokį.
„Jis turi ritmingą choreografiją. Pamenu, pagalvojau, kad visur dalyvavau, bet šįkart nepavyks“, – prisimena Agnieška.
Vis dėlto mokytoja rado būdą ją įtraukti. Paskutinėje pasirodymo dalyje šokėjai prasiskyrė, o į scenos vidurį įvažiavo Agnieška su klasės draugu. Jie atliko kelis šokio žingsnius, o žiūrovams tai tapo didele staigmena.
Kliūčių teko įveikti ir mokantis groti gitara. Pamokos vyko kitoje Vilniaus pusėje esančioje mokykloje, kuri nebuvo pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms: laiptai trukdė patekti tiek į pastatą, tiek į klases.
Tačiau jau užsiregistravusi į pamokas Agnieška neatsisakė savo sumanymo. Jai padėjo tėvai – nuveždavo iki mokyklos ir užnešdavo laiptais.
Profesionaliai pradėjusi žaisti vežimėlių tenisą, sportininkė pakeitė ir savo pačios įsitikinimus apie negalios ribas. Pamačiusi, kad šią sporto šaką gali rinktis ir žmonės, turintys daug sunkesnių negalių, ji suprato, jog apribojimų gali būti gerokai mažiau, nei atrodo.
A. Toločko teigia suvokusi, kad nėra „per didelės“ negalios sportuoti. Fizinį aktyvumą galima pritaikyti prie kiekvieno žmogaus galimybių, svarbiausia – nepasiduoti susidūrus su pirmąja kliūtimi.
„Šiuo metu Lietuvoje yra labai geros sąlygos, jei tik parodai norą ar susidomėjimą bet kokio sporto užsiėmimais. Nebūtina tai daryti profesionaliai. Bet yra labai daug galimybių išbandyti skirtingas šakas. Kiekvienas gali atrasti, kas jam patinka“, – įsitikinusi Agnieška.
Vietų, kur fizinę negalią turintys žmonės gali išbandyti aktyvų laisvalaikį, sąrašą galima rasti adresu: https://paralimpinis.lt/sportuok
A. Toločko sako, kad prieš 16–17 metų pati nustebo sužinojusi, jog Lietuvoje galima užsiimti vežimėlių tenisu. Šiandien negalia nėra neįveikiama kliūtis net norint išbandyti banglenčių sportą.
„Yra begalė žiemos ir vasaros sporto šakų, kurios pritaikytos žmonėms su negalia“, – teigia ji.
Profesionalus sportas Agnieškai suteikė ne tik galimybę varžytis, bet ir daug naujų pažinčių bei progų aplankyti skirtingas pasaulio šalis. Keliaudama ji galėjo palyginti, kaip žmonės su fizine negalia gyvena užsienyje ir Lietuvoje.
Užsienyje ji pastebėjo, kad dauguma negalią turinčių žmonių dirba. Tai paskatino svarstyti, ar įsitraukimas į sportą gali padėti išbandyti save ir kitose gyvenimo srityse.
Sportuodama profesionaliai Agnieška taip pat suprato, kad žmogus su fizine negalia gali savarankiškai keliauti į užsienį. Dabar į tarptautines varžybas ji vyksta beveik kiekvieną mėnesį: sportuoja, aplanko skirtingas šalis ir išlieka savarankiška.