Kaip žmogus atsiduria gatvėje? Kodėl jis gali atsisakyti pagalbos net tada, kai aplinkiniams atrodo, kad jos reikia labiausiai? Ir ar įmanoma suprasti kito pasirinkimus, nežinant jo gyvenimo istorijos?
Apie gyvenimą gatvėje, vienatvę, laisvę ir pagalbos ribas pasakojo fotografas, žurnalistas ir 15min.lt specialusis korespondentas Vidmantas Balkūnas. Bendraudamas su Vilniaus gatvėse gyvenančiais žmonėmis, jis išgirdo ne vieną išgyvenimui reikalingą pamoką – nuo to, kaip išsilaikyti lauke spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, iki to, kaip pereiti judrią gatvę.
Anot jo, gatvę pereiti reikia įstrižai, lėtai eiti, žvelgti tik į priekį ir nekreipti dėmesio į aplinkinius. Tai žinios, kurias žmonės įgyja iš būtinybės, nes jų kasdienybė daugeliui lieka nepažįstama.
Tačiau gyvenimas gatvėje reiškia ne tik namų praradimą. Kartu gali nutrūkti ryšiai su artimaisiais, susilpnėti ryšys su kitais žmonėmis ir net dingti įprotis kalbėtis.
„Baimė nėra pagrindinis jausmas“
Kalbėdamas apie susitikimus su gatvėje gyvenančiais žmonėmis, V. Balkūnas sakė ne visuomet jautęs baimę. Dažniau nepažįstamoje aplinkoje, naktį ar apleistame pastate kildavo nerimas, nes nebuvo aišku, ko tikėtis. Kartu tai leisdavo pajusti, kad yra išėjęs iš savo įprasto pasaulio.
Fotografui svarbu ne tik užfiksuoti žmogų, bet ir suprasti jo gyvenimo aplinkybes. Tam kartais tenka naktį ieškoti žmonių gyvenamųjų vietų ar vaikščioti aplink apleistus pastatus. Tokiose vietose, pasak jo, matomas ne vien fotografijai tinkamas vaizdas, o visas žmogaus gyvenimas.
V. Balkūno teigimu, istorijos apie benamystę žmones domina dėl skirtingų priežasčių: vieni jaučia gailestį, kiti smalsauja, dar kiti į tokią kasdienybę žvelgia su siaubu. Vis dėlto dažnai pakanka paviršinio vaizdo – žmogaus, jo aplinkos ar dramatiškos detalės – ir susidaro įspūdis, kad situacija jau suprasta.
Norint iš tiesų pažinti žmogų, reikia laiko ir pasitikėjimo. Neužtenka ateiti su kamera – svarbu pabūti, pasikalbėti ir išklausyti.
Vienatvė gali atimti ir gebėjimą kalbėtis
Fotografas prisiminė žmogų, gyvenantį savotiškoje lauko virtuvėje. Jis tiek ilgai buvo vienas, kad, atrodė, jau buvo atpratęs kalbėti.
Šis pavyzdys, pasak V. Balkūno, parodo, kokia gili gali būti vienatvė. Benamystė reiškia ne tik vietos gyventi neturėjimą – žmogus gali prarasti ryšį su aplinkiniais, bendravimo įgūdžius ir galimybę būti tarp kitų.
Koja pūva, bet gydymo vaikinas atsisako
Vienas labiausiai įsiminusių atvejų – jaunas vaikinas, kurio koja pūva. Žmonės jo gaili ir duoda pinigų, todėl per dieną jis surenka nemažą sumą.
Tačiau gydytis vaikinas nenori, nes, jo paties požiūriu, taip prarastų pajamų šaltinį. Iš šalies gali atrodyti akivaizdu, kad žmogus, kuriam reikia medicininės pagalbos, turėtų jos siekti. Vis dėlto jo situacija yra kur kas sudėtingesnė, nei galima spręsti iš pirmo žvilgsnio.
Tai kelia klausimą, kaip padėti žmogui, kuris pagalbą suvokia kitaip nei aplinkiniai.
Išgyventi šaltyje išmokstama ne iš instrukcijų
V. Balkūnas pasakojo sutikęs žmogų, mokėjusį miegoti lauke net spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Jis žinojo, kaip įsirengti miego vietą ir išsaugoti šilumą.
Pačiam fotografui šis žmogus parodė, kaip iš putplasčio pasidaryti savotišką lovytę miegui lauke. Tokie įgūdžiai įgyjami ne skaitant instrukcijas, o iš patirties ir būtinybės rasti būdą išlikti.
Vis dėlto, pabrėžė V. Balkūnas, tokios patirties nereikėtų romantizuoti. Gebėjimas išmiegoti šaltyje nereiškia, kad žmogui viskas gerai – jis tik parodo, kiek pastangų reikia, kad žmogus išgyventų.
Nakvynės namų taisyklės priimtinos ne visiems
Kai kurie žmonės nakvynės namų atsisako todėl, kad nenori gyventi tarp kitų ar laikytis nustatytų taisyklių. V. Balkūnas yra girdėjęs ir paprastą paaiškinimą: nakvynės namuose negalima vartoti alkoholio.
Žmogui, kurio kasdienybėje alkoholis užima svarbią vietą, vien šios sąlygos gali pakakti, kad jis pasirinktų likti gatvėje. Tačiau toks sprendimas nebūtinai reiškia vien stogo virš galvos poreikio atsisakymą – jį gali lemti ir kiti gyvenimo įpročiai bei prioritetai.
Į nakvynės namus ateina tie, kurie nori kabintis į gyvenimą ir yra pasirengę priimti taisykles. Kiti tam dar nepasiruošę. Tai nereiškia, kad jiems pagalbos nereikia, tačiau padėti žmogui nėra tas pats, kas nuspręsti už jį, kaip jis turi gyventi.
„Išmokau neskubėti vertinti“
Susitikimai su gatvėje gyvenančiais žmonėmis pakeitė V. Balkūno požiūrį. Jis išmoko neskubėti spręsti apie žmogų pagal drabužius, aplinką ar kvapą, nes už to slypi istorija, kurios aplinkiniai nežino.
Fotografui svarbu išsiaiškinti, kodėl žmogus gyvena būtent taip, kaip į gatvę pateko, ko nori ir ko nebenori. Tačiau atsakymų ne visada pavyksta sulaukti: kartais žmogus nepasitiki, o kartais papasakoja tik dalį savo istorijos.
Negalima tikėtis, kad žmogus iškart patikės savo gyvenimą nepažįstamam asmeniui vien todėl, kad šis turi fotoaparatą ar mikrofoną.
Ne viską galima pakeisti už kitą žmogų
Pasak V. Balkūno, iš šalies lengva patarti „susiimti ir pradėti dirbti“. Tačiau nežinoma, kokia žmogaus sveikata, praeitis, galimybės ir ar yra artimųjų, į kuriuos jis galėtų atsiremti.
Kita vertus, kai kurie žmonės savo gyvenimą galėtų keisti, bet to nenori. Todėl tenka pripažinti, kad ne viską įmanoma padaryti už kitą žmogų.
V. Balkūnas norėtų, kad jo fotografijas pamatęs ar pokalbį perskaitęs žmogus neskubėtų nuspręsti, kas yra priešais jį. Galbūt tokį gyvenimą žmogus pasirinko pats, o gal į jį atvedė nematomos aplinkybės. Galbūt jis nori pagalbos, o gal jos atsisako.
Tačiau bet kuriuo atveju jis lieka žmogumi. Svarbu jo nei romantizuoti, nei smerkti ir neapsimesti, kad galima išgelbėti visus. Pirmiausia reikia išmokti pamatyti kitą bei kalbėtis su juo kaip su žmogumi.
Pagalba galbūt prasideda tada, kai žmogus nebelaikomas vien problema, kurią būtina išspręsti. Tikras pažinimas atsiranda nustojus manyti, kad apie kitą jau viską supratome.