Aktyvią vaikystę gyvenusi Aldona Grigaliūnienė anksti pasuko į sportą: mokėsi sporto mokykloje, pasirinko lengvąją atletiką, studijavo tuometiniame Kūno kultūros institute ir tapo trenere. Sukūrusi šeimą ji augino dvi dukras, o po dešimties metų trenerės darbo pradėjo dirbti mokykloje, kad galėtų daugiau laiko skirti vaikams. Tačiau būtent pirmaisiais darbo mokykloje metais jos gyvenimą netikėtai pakeitė sunki liga.
Po pusmečio ligoninėje Aldona grįžo turėdama rimtų pusiausvyros sutrikimų. Ilgą laiką ji negalėjo vaikščioti be pagalbos, o ligos padariniai buvo matomi ir veide. Moteriai tuomet buvo 36-eri, o jos dukroms – ketveri ir dešimt metų. Šeima tapo pagrindine priežastimi kasdien stengtis atgauti jėgas.
Aldona siekė, kad dukros užaugtų šeimoje, kurioje viskas būtų gerai, todėl kiekvieną dieną atlikdavo specialius pratimus. Dėl sutrikusios pusiausvyros tamsoje ji apskritai negalėdavo eiti, o vaikštant ją mėtydavo į šonus. Vis dėlto nuoseklus darbas pamažu davė rezultatų.
Sugrįžimas į mokyklą taip pat tapo kasdiene reabilitacija. Rodant mokiniams pratimus, kartu judant ir vedant mankštas, Aldonos kūnas stiprėjo, o pusiausvyra gerėjo. Pirmajį pusmetį vyras ją vežiodavo į treniruotes, o kiti artimieji perimdavo dalį buities rūpesčių. Taip moteris galėjo daugiau dėmesio skirti sveikimui ir sportui.
Apie profesionalų sportą po ligos Aldona pati nebūtų pagalvojusi. Tokią galimybę pasiūlė pažįstamas treneris, prisiminęs ją iš ankstesnių varžybų. Jis pakvietė išbandyti sportą kartu su negalią turinčiais atletais. Iš pradžių moteris norėjo tik pasveikti, nes savarankiškai normaliai vaikščioti dar negalėjo, tačiau palaipsniui didinami krūviai gerino sveikatą ir atvėrė kelią į didįjį sportą.
Profesionali karjera pareikalavo ilgų metų treniruočių ir nuolatinio derinimosi prie šeimos gyvenimo. Ypač svarbus buvo vyro, taip pat dirbusio treneriu, palaikymas. Jis suprato, kad rezultatams pasiekti reikia laiko, todėl abu kartu spręsdavo, kaip paskirstyti pareigas ir dėmesį. Prieš dvejus metus vyro netekusi Aldona jų bendrą kelią prisimena su dėkingumu ir sako, kad jiedu buvo tarsi tandemas.
Padėjo ir darbovietė. Po šešių mėnesių ligoninėje Aldonos darbo vieta buvo išsaugota: kolega perėmė jos pamokas, o vadovas vėliau sudarydavo sąlygas išvykti į varžybas. Šį pasitikėjimą moteris vertino kaip paskatinimą sugrįžti ir stengtis. Ilgainiui pastangos virto pasaulio bei paralimpinių žaidynių medaliais.
Aldona save laiko žmogumi, įpratusiu viską pasidaryti pačiai. Net tada, kai dėl sveikatos kai kurios užduotys tapo sudėtingesnės, pagalbos prašyti jai buvo sunku. Dukros primindavo, kad kreiptis į kitą žmogų nėra silpnumo požymis. Pamažu moteris išmoko priimti pagalbą ir įsitikino, kad šalia yra žmonių, pasirengusių nuoširdžiai padėti.
Šiandien paramos ji sulaukia ir iš sporto bendruomenės. Draugės padeda parvežti sunkesnius daiktus, nuperka reikalingų prekių ar užneša pirkinius. Aldonos teigimu, tokia pagalba ne mažina savarankiškumą, o leidžia žmogui ilgiau išlikti aktyviam.
Jos nuomone, bendruomenė žmonėms su negalia dažnai tampa svarbiu keliu iš vienatvės. Sportuojant susitinka įvairaus amžiaus žmonės, mezgasi draugystės, atsiranda bendrų veiklų ir kelionių, stiprėja pasitikėjimas savimi. Aldona yra mačiusi, kaip sportas kai kuriems žmonėms padėjo fiziškai sustiprėti ir savarankiškiau pasirūpinti kasdieniais poreikiais.
Medalius pranoksta šeimos pagarba
Aldonos sporto karjera – išskirtinė. 1996 metais Atlantos paralimpinėse žaidynėse ji laimėjo aukso medalį šuolio į tolį rungtyje. 2004-aisiais Atėnuose ji tapo paralimpine rutulio stūmimo čempione, o 2008 metų Pekino žaidynėse iškovojo sidabrą. Jos kolekciją taip pat papildė pasaulio ir Europos čempionatų apdovanojimai.
Vis dėlto svarbiausiu pasiekimu Aldona laiko ne trofėjus. Jai itin reikšminga dukrų pagarba ir jų supratimas, kiek pastangų mama įdėjo, kad išsaugotų įprastą šeimos gyvenimą ir nepasiduotų sunkumams. Dabar ji vaikšto ir mėgaujasi gyvenimu, o visuomenėje pastebi teigiamų pokyčių bei didesnį dėmesį žmonių su negalia sportui, jų galimybėms ir pasiekimams, taip pat tokioms iniciatyvoms kaip „Camelia“ projektai.
72-ejų Aldona kiekvieną rytą pradeda mankšta. Dukros gyvena atskirai, todėl ji nori kuo ilgiau išlikti savarankiška. Judėjimas jai tebėra būdas rūpintis kūnu, tačiau kartu tai ir galimybė kitiems parodyti, kad pradėti galima nuo mažų žingsnių.
Moteris šia nuostata vadovaujasi ir bendraudama su žmonėmis, turinčiais negalią. Pastebėjusi, kad sportas galėtų kam nors padėti, ji pati užkalbina žmogų ir papasakoja apie galimas veiklas. Vieną mokinį, tuo metu dar šeštoką, Aldona pakvietė sportuoti pati. Šiandien jis jau suaugęs, sukūręs šeimą ir dalyvauja tarptautinėse varžybose.
A. Grigaliūnienė ragina kiekvienam ieškoti veiklos, atitinkančios jo jėgas ir galimybes, pradėti pamažu ir nuosekliai siekti savo svajonės.