Tapyba Kamilę Rimkutę domino nuo mažų dienų, tačiau profesionalios dailininkės kelias ilgą laiką atrodė pernelyg atviras ir nedrąsus.
Menininkė sako, kad tapyba jai niekada nebuvo vien technikos ar gražaus vaizdo kūrimo klausimas. Tai – labai asmeniškas atsivėrimas, todėl prireikė laiko ryžtis savo kūrybą parodyti kitiems ir priimti nežinomybę, kaip ji bus įvertinta.
Saugesne alternatyva K.Rimkutei ilgą laiką buvo skaitmeninis dizainas. Bostone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, baigusi meno ir grafinio dizaino studijas, daugiau nei dešimtmetį ji dirbo vizualinės komunikacijos srityje.
Skaitmeninę kūrybą ji pasirinko todėl, kad turėjo dizaino pojūtį, gerai sekėsi technologijos ir šis kelias atrodė aiškesnis. Vis dėlto laikui bėgant menininkė ėmė ilgėtis tikro, fizinio kūrybos proceso ir darbų, kurie išlieka ilgiau nei vos kelias dienas matomas skaitmeninis vaizdas.
Nuo 2023 metų K.Rimkutė prisistato kaip nepriklausoma tapytoja. Pastaruosius porą metų ji visą dėmesį skyrė darbų ciklui „Žemiškos emocijos“, kurį kūrė stebėdama žmones, jų elgesį ir išgyvenimus. Vienu svarbiausių tyrinėjimo objektų tapo kūno kalba.
Kompozicijose naudojama žmogaus figūra ir belaikė erdvė. Dailininkė ieško neįprastų judesio formų, o kūrinių ekspresiją sustiprina išryškindama pavienius figūros elementus ir įtraukdama simbolines detales.
K.Rimkutės figūratyvinė tapyba nesilaiko nusistovėjusių konvencijų ir nėra apribota vienos konkrečios mokyklos. Jos kūrybinį požiūrį formuoja skirtingi dailininkai – nuo moderniosios tapybos pradininkų iki šiuolaikinių autorių. Tarp įkvėpimo šaltinių ji mini impresionistą Claude’ą Monet, dramatiška tapyba išsiskiriantį Anselmą Kieferį ir portretų kūrėją Robertą Coni.
Drobėse vyrauja santūri spalvų gama: šviesūs ir tamsūs plotai, žemiški tonai, kuriuos kartais papildo ryškesni arba achromatiniai akcentai. Paviršiaus faktūrą menininkė kuria akrilu ir įvairiomis mišriomis technikomis.
K.Rimkutės teigimu, kūno ir drobės tekstūra jai reiškia daugiau nei vien techninę tapybos priemonę. Faktūriškas paviršius tampa išgyvenimų, pažeidžiamumo ir sukauptų patirčių atspindžiu – tarsi antrąja oda, kurioje lieka netobulumo, randų ir gyvenimo ženklų.
Pastaruoju metu jos kūryboje vis daugiau reikšmės įgyja portretas. Tapydama konkrečius žmones, dailininkė mėgina suderinti atpažįstamus jų bruožus su simboline figūros prasme.
Pirmoji personalinė paroda Lietuvoje
„Žemiškos emocijos“ – pirmoji K.Rimkutės personalinė paroda Lietuvoje. Joje pristatomas 2025–2026 metais sukurtas tapybos ciklas, gimęs iš kasdienybėje dažnai nepastebimų gestų ir ženklų.
Tapytoja norėtų, kad priešais jos kūrinį sustojęs žmogus bent akimirkai pristabdytų ir pats: giliai įkvėptų, lėtai iškvėptų ir pajustų mažėjančią dienos įtampą. Ji siekia, kad žiūrovas trumpam galėtų paleisti tai, ką atsinešė su savimi.
Savo kūrybos sugrįžimą į Lietuvą menininkė vertina kaip ypatingą galimybę vėl priartėti prie šaknų, gimtosios kalbos ir kultūrinio artumo.
Kamilė ne vienus metus gyveno JAV miestuose – Jutoje, Bostone ir Niujorke, taip pat Londone. Šiandien savo namais ji vadina Portugaliją. Ten dailininkė atrado bendruomenę, bendraminčius ir priklausymo jausmą, kurio ilgėjosi nuo išvykimo iš gimtųjų namų.
Anksčiau K.Rimkutės darbai buvo eksponuoti Portugalijos „Sestante Art Gallery“ ir „Looma“ galerijose. Jos kūrinių yra įsigiję kolekcininkai iš Portugalijos, Šveicarijos ir JAV.