Prieš diagnozę Eimantę kurį laiką vargino nežymiai pakilusi temperatūra, nuovargis, naktinis prakaitavimas, nugaros ir strėnų skausmai. Po keturių chemoterapijos kursų liga atsitraukė, tačiau vos po dviejų mėnesių atsinaujino. Dar du intensyvesni chemoterapijos kursai laukiamo poveikio nesukėlė, todėl gydytojai paskyrė biologinę terapiją. Jai suveikus, 2021 m. kovo 15-ąją Eimantei atlikta kaulų čiulpų transplantacija.
Moteris prisimena nuo pat pradžių negalvojusi apie blogiausią scenarijų. Ji tikėjo, kad situacija laikina, ją būtina įveikti ir kovoti už save, todėl savo būklės nedramatizavo.
Eimantės istorija pasakojama asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame patirtimi dalijasi onkologinėmis ligomis sirgę žmonės, jų artimieji, gydytojai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad tokių pasakojimų tikslas nėra sukurti visada stipraus ir nepalaužiamo paciento įvaizdį. Svarbiau atskleisti, kokia įvairi gali būti žmogaus patirtis susirgus.
Anot jos, drąsa nebūtinai reiškia pareigą visada išlikti pozityviam, stipriam ar viską ištverti vienam. Eimantės pavyzdys rodo, kad drąsu ir pripažinti, kas vyksta, priimti pagalbą, kalbėti apie išgyvenimus bei neleisti ligai užimti viso gyvenimo. Projekte siekiama pasakoti neidealizuotas istorijas, kuriose vietos yra ne tik diagnozei ir gydymui, bet ir santykiams, fizinėms gydymo pasekmėms bei grįžimui į įprastą gyvenimą. Atviras kalbėjimas, I. Drėgvienės teigimu, mažina baimę, stigmą ir jausmą, kad susirgęs žmogus tampa kitoks.
CAR-T ląstelės pacientams jau gaminamos Lietuvoje: kas keičiasi gydant limfomą?
Kraujo testas gali aptikti vėžį: kas turėtų išsitirti?
Ką apie sveikatą signalizuoja padidėję limfmazgiai?
Apie diagnozę Eimantė šeimai ir draugams pranešė iškart. Ji neslėpė savo situacijos, o prireikus pagalbos jos paprašydavo.
Didžiausio emocinio palaikymo, pasak jos, suteikė tėvai, brolis, draugai ir visa aplinka. Eimantė mano, kad atvirumas padėjo išvengti nejaukumo: ji iškart pasipasakojo artimiesiems ir su jais dalijosi tuo, kas vyksta. Niekas jos vien tik neragino „laikytis“ ar nedrįso pasiteirauti apie savijautą. Kai tik turėdavo jėgų, telefonas būdavo pilnas draugų žinučių ir kolegų skambučių, tačiau pokalbiai neapsiribodavo vien jos liga – jie kalbėdavosi apie įvairius dalykus.
Jei galėtų sugrįžti į pirmąsias dienas po diagnozės, tuometinei sau Eimantė pakartotų tą patį, ką sakė ir tada: ji susitvarkys.
Žmogui, kuris diagnozę išgirdo neseniai, ji pataria tikėti savimi ir pasitikėti gydytojų komanda. Nors žinoma liūdnai pasibaigusių istorijų, jos manymu, šalia jų egzistuoja ir daug sėkmingų atvejų, todėl mintis verta kreipti į viltį. Eimantė taip pat ragina neklausti savęs, kodėl liga ištiko būtent jį ar už ką tai nutiko, nes tokie klausimai, jos manymu, nepadeda.
Eimantė nesijaučia tapusi visiškai kitu žmogumi. Tai, kas jai buvo svarbu iki ligos, po šios patirties tik dar labiau išryškėjo. Ji save apibūdina kaip stipriomis vertybėmis besivadovaujantį, empatišką, rūpestingą žmogų, labai mylintį gyvenimą. Dabar, kalbėdama su žmonėmis, kurie patys sirgo ar susidūrė su onkologine liga šeimoje, ji gali ne sakyti, kad įsivaizduoja jų išgyvenimus, o teigti, kad žino, ką tai reiškia.
Gydymo laikotarpiu jos gyvenime atsirado tapyba. Sustiprėjusi Eimantė pradėjo tapyti namuose, o ši veikla tapo savotišku įsižeminimu. Grįžusi į įprastą ritmą ji kurį laiką tapybą atidėjo, tačiau po dvejų metų pradėjo lankyti pamokas ir tai daro jau trečius metus. Tapyba jai padeda atsipalaiduoti, persikrauti ir kartu pasisemti jėgų.
Pasak Eimantės, liga parodė, kiek daug žmogus gali ištverti. Ji suprato, kad net laikydami save drąsiais ir ištvermingais dažnai išnaudojame tik dalį savo galimybių. Nors Eimantė yra jautri ir empatiška, jai pačiai sunku suvokti, kaip diagnozės akivaizdoje pavyko taip susitelkti. Drąsą ji apibūdina kaip gilų tikėjimą, kad pats esi pakankamai stiprus atsakas į bet kokį laukiantį iššūkį.
„Kodėl niekas nepasakoja, kiek daug kūnas turi ištverti?“
Eimantė mano, kad apie onkologinę ligą reikia kalbėti ne vien diagnozės nustatymo ir gydymo metu. Viešojoje erdvėje, jos manymu, dar per mažai pasakojama apie fizinius išbandymus, kuriuos tenka patirti organizmui, ir pasekmes, galinčias išlikti gydymui pasibaigus.
Ji atkreipia dėmesį, kad onkologinė liga neretai vaizduojama labai supaprastintai – tarsi žmogus tiesiog sirgtų ir netektų plaukų. Tačiau pacientams tenka susidurti su odos pokyčiais, stipriais šalutiniais vaistų poveikiais, burnos opomis ir gleivinės skausmu, dėl kurio net gilesnis įkvėpimas gali deginti. Eimantė taip pat kalba apie žaizdas, dėl kurių paprasti kasdieniai veiksmai ar gamtiniai reikalai tampa tylia kova su savo kūnu, kai skauda, rodos, kiekvieną jo vietą. Be to, nemažai iššūkių lieka ir po gydymo, kai reikia su jais susigyventi.
Kartu Eimantė norėtų matyti daugiau sėkmingo gydymo istorijų. Jos įkvepia ir padeda suprasti, kad medicina sparčiai tobulėja, o vis daugiau žmonių gali įveikti ligas. Ji taip pat pasigenda daugiau statistikos ir informacijos apie medicinos galimybes.
Iki susirgdama Eimantė pati buvo kraujo donorė, tačiau anksčiau manė, kad kraujo dažniausiai prireikia po nelaimingų atsitikimų arba operacijų. Gydymo metu kraujas jai buvo perpiltas penkis kartus.
Pirmą kartą atliekant perpylimą Eimantė verkė, nes tuomet aiškiai suvokė, kokio masto yra kraujo poreikis. Ji net paklausė slaugytojos, ar ateityje galės ir toliau būti donore. Slaugytoja nustebo, nes tuo metu, jos manymu, reikėjo galvoti ne apie donorystę. Tačiau Eimantė jau tada suprato, kiek daug žmonės gali padėti vieni kitiems ir kiek gyvybių gali būti išgelbėta.
Gydymo kelyje Eimantė susidūrė ir su iki tol sunkiai įsivaizduota medicinos galimybe – transplantacijai buvo panaudotos jos pačios kraujodaros kamieninės ląstelės.
Ji sako sunkiai suvokianti, ką šiandien gali žmogus ir mokslas: net itin sudėtingoje situacijoje tam tikra prasme galima padėti pačiam sau. Eimantei pasisekė, kad toks gydymo būdas buvo įmanomas jos atveju, nors ji žino, kad jis tinka ne visoms ligoms ir ne visiems pacientams. Už tai moteris dėkinga savo kūnui ir gydytojams.
Eimantė taip pat ragina daugiau kalbėti apie kaulų čiulpų donorystę. Jos manymu, ši tema vis dar nepakankamai žinoma, o pats pavadinimas kai kuriems žmonėms gali kelti klaidinančių ir bauginančių asociacijų. Vis dėlto donoro sprendimas kitam žmogui gali suteikti galimybę gyventi.
Sunkesnėmis akimirkomis Eimantė sau primena, kad viena nesėkmė nereiškia, jog taip klostysis ir toliau. Ji mėgsta sakyti, kad kartais iškrinta ne ta korta, tačiau kaladėje visada yra ir gerų – negali kristi vien tik blogos.