Čija sėklos išgaunamos iš ispaninio šalavijo – notrelinių šeimai priklausančio augalo, giminingo įprastam vaistiniam šalavijui. Šis vienmetis žolinis augalas kilęs iš centrinės ir pietinės Meksikos bei Gvatemalos, o palankiomis sąlygomis gali pasiekti maždaug pusantro metro aukštį.
Majai ir actekai čija sėklas augino jau prieš tūkstančius metų. Jos buvo vertinamos panašiai kaip kukurūzai, pupelės ir burnočiai: sėklas valgydavo sveikas ar sumaltas, maišydavo su vandeniu ir gamindavo maistingus gėrimus. Iš jų išgautas aliejus buvo naudojamas buityje, o pačios sėklos – net religinėse apeigose.
Po ispanų atvykimo augalas beveik išnyko ir išliko tik kai kuriuose Meksikos bei Gvatemalos regionuose. Susidomėjimas čija sėklomis atsinaujino XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai mokslininkai atkreipė dėmesį į išskirtinę jų riebalų rūgščių sudėtį. Apie 2010-uosius jos tapo populiarios visame pasaulyje ir imtos naudoti dribsnių mišiniuose, kepiniuose, jogurtuose bei pudinguose.
Nuo ketvirtadalio iki trečdalio čija sėklų sudaro aliejus, kuriame gausu nesočiųjų riebalų rūgščių. Dėl to jos laikomos geru augaliniu omega-3 šaltiniu. Vis dėlto čija sėklos negali visiškai atstoti žuvies ar jūrinių dumblių, kuriuose yra ilgos grandinės omega-3 riebalų rūgščių.
Jose taip pat yra apie 16–20 proc. baltymų, kalcio, magnio, fosforo, geležies, cinko ir antioksidacinių polifenolių. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukia skaidulos – jos gali sudaryti iki 40 proc. sėklų masės.
Patekusios į skystį, skaidulos apgaubia sėklas permatomu, į želė panašiu sluoksniu. Čija gali sugerti kelis kartus daugiau vandens, nei pati sveria. Išbrinkusios sėklos padidina maisto tūrį, gali padėti ilgiau išlikti sotiems ir sulėtinti kai kurių maistinių medžiagų pasisavinimą.
Dėl šių savybių čija sėklos dažnai pasirenkamos metant svorį. Vis dėlto straipsnio autoriai pabrėžia, kad tai nėra stebuklingas produktas. 100 gramų sėklų yra maždaug 480–500 kcal, todėl jos gali prisidėti prie svorio kontrolės tik subalansuotos mitybos dalimi, pavyzdžiui, padėdamos sumažinti alkį.
Prieš tai išmirkytas arba sumaltas čijas galima naudoti ir kepiniuose, kur jos gali pakeisti kiaušinius.
Nepaisant ilgos istorijos, Europos Sąjungoje čija sėklos laikomos nauju maisto produktu. Taip yra todėl, kad iki 1997 m. gegužės 15 d. Europoje jos buvo vartojamos labai retai. Tokius produktus leidžiama pardavinėti tik atlikus atskirą saugos vertinimą. Iš pradžių čija buvo galima naudoti tik tam tikruose maisto produktuose, tačiau vėliau leidžiamų kategorijų sąrašas palaipsniui išplėstas.
Psiliumas – dar vienas koncentruotas skaidulų šaltinis
Psiliumas gaunamas iš Indijoje, Šiaurės Afrikoje ir kitose Azijos dalyse daugiausia augančio balkšvojo gysločio sėklų luobelių. Tai ne tas pats gyslotis, kurį galima rasti pakelėse, o kita rūšis, kurios luobelėse ypač gausu tirpiųjų skaidulų.
Šis augalas buvo žinomas dar senovės medicinoje ir dažniausiai naudotas vidurių užkietėjimui palengvinti. XX amžiuje psiliumas vaistinėse pradėtas siūlyti kaip švelniai veikianti natūrali vidurius laisvinanti priemonė.
Vėliau atsirado ir daugiau jo panaudojimo sričių. Nuo 2000-ųjų psiliumas ypač išpopuliarėjo tarp žmonių, kepančių be glitimo arba mažinančių angliavandenių kiekį. Sumaišytos su vandeniu luobelės virsta geliu, kuris iš dalies gali suteikti tešlai glitimo įprastai suteikiamo elastingumo ir padėti ją surišti. Šiandien psiliumo dedama į duoną, kepinius, maisto papildus ir skaidulomis praturtintus produktus.
Priklausomai nuo produkto kokybės, skaidulos gali sudaryti daugiau nei 80 proc. sėklų luobelių masės. Europos vaistų agentūra pripažįsta, kad psiliumas gali būti vartojamas esant įprastam vidurių užkietėjimui, išmatoms minkštinti ir tam tikrais atvejais skaidulų kiekiui mityboje didinti.
Viena iš geriausiai ištirtų psiliumo savybių – galimas poveikis cholesterolio kiekiui kraujyje. Straipsnio autorių teigimu, skaidulos apsunkina tulžies rūgščių grįžimą į kraujotaką. Tuomet organizmas daugiau cholesterolio sunaudoja naujoms tulžies rūgštims gaminti, todėl cholesterolio kiekis kraujyje gali sumažėti.
Be to, išbrinkusios skaidulos lėtina angliavandenių pasisavinimą ir gali sumažinti gliukozės šuolį po valgio. Kai kurie klinikiniai tyrimai parodė ir galimą naudą ilgalaikei gliukozės kontrolei, ypač žmonėms, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu.
Autoriai pataria čija sėklas prieš valgant išmirkyti arba įmaišyti į jogurtą, avižinę košę ar vaisių tyrę. Didelį kiekį sausų sėklų nuryti pavojinga, nes jos gali išbrinkti stemplėje ir įstrigti, ypač tuomet, kai žmogui sunku ryti.
Balkšvojo gysločio sėklų luobeles būtina vartoti užgeriant dideliu kiekiu vandens ir vadovaujantis gamintojo instrukcijomis. Šio produkto negalima vartoti, jei sunku ryti arba įtariamas žarnyno nepraeinamumas. Esant stipriam, neaiškios kilmės pilvo skausmui, prieš vartojimą reikėtų pasitarti su gydytoju, rašo „unian“.