LR ambasadoriaus prie NATO Dariaus Jauniškio, anksčiau vadovavusio Specialiosioms pajėgoms ir Valstybės saugumo departamentui, žmona Jurga Barbora Jauniškienė sako su savo močiute visada jautusi ypatingą ryšį. Keturių vaikų mama ne tik buvo jos užauginta, bet ir pati, nesąmoningai, pasirinko gyvenimo kelią, daug kuo primenantį močiutės likimą.
Močiutė buvo tarpukario Lietuvos karininko žmona ir aktyvi birutiečių organizacijos narė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji prisidėjo prie šios organizacijos veiklos atgaivinimo, o tuomet dar paauglė Jurga Barbora visur eidavo kartu. Vėliau ji pati tapo birutiete, ištekėjusi už karininko Dariaus.
Birutietės telkia karių šeimas
Pasak J. B. Jauniškienės, birutietės yra karininkų šeimų moterų sąjunga. Jos močiutė šią organizaciją apibūdindavo kaip moterų draugiją, gimusią iš meilės artimui ir kariui. Birutiečių tikslas – globoti karius, kovojančius už laisvę, ir jų šeimas.
Pašnekovė pabrėžė, kad šalies saugumą lemia ne vien kariuomenės dydis, ginklai, technika ar karinis pajėgumas. Didelę reikšmę turi stiprus ir ištvermingas žmogus, o moterys čia atlieka svarbų vaidmenį. Karių žmonos tampa tarpininkėmis tarp visuomenės, kariuomenės ir šeimos, taip pat saugo šeimos židinį.
J. B. Jauniškienė teigė iš senelių perėmusi patriotizmo, kario, kariuomenės ir saugumo sampratą. Šeimoje moterys, jos žodžiais, buvo tos, kurios kurstė namų aukurą.
„Mamutė“ šeimai paliko ne tik prisiminimus
Močiutė J. B. Jauniškienei buvo itin svarbi. Ji padėjo auginti anūkę, kurios mama ją susilaukė būdama 19 metų. Pašnekovė močiutę prisimena kaip šviesią, gilią ir visai giminei autoritetu buvusią asmenybę, savo gyvenimu rodžiusią patriotizmo, meilės tėvynei ir šeimos tvirtumo pavyzdį.
Priešmokyklinio ugdymo pedagoge dirbusi moteris išsiskyrė iškalba, mokėjimu įtaigiai perteikti mintį ir rašė eilėraščius. Anot anūkės, ji niekada nebuvo pakėlusi balso ir neparodė pykčio.
Močiutė sulaukė 96 metų, pamatė visus savo proanūkius ir padėjo juos auginti. Šeimai ji paliko daugybę pasakojimų apie savo tėvą Simoną Rapšį – karininką, savanorį, šaulių vadą, Vyties kryžiaus ordino kavalierių, vieną pirmųjų ištremtų į Sibirą ir ten nukankintų.
J. B. Jauniškienės teigimu, protėvių istorijos turėjo didelę įtaką visai giminei, todėl šeimos ir patriotizmo svarba jai atrodo savaime suprantama.
Močiutės gyvenime netrūko dramatiškų įvykių. Kai visa šeima, taip pat ir jos vyras, jau buvo ištremta, ji su savo seserimi arkliais traukiamu vežimu bandė pasitraukti iš Lietuvos. Prie sienos vokiečiai moteris vaišino šokoladu, tačiau močiutė nusprendė šalies nepalikti ir apsuko vežimą.
Po aštuonerių metų sužinojusi, kad vyras gyvas, ji pati išvyko į Sibirą pas savo mylimąjį – nepriklausomos Lietuvos karo lakūną, vieną pirmųjų ištremtų žmonių. Sibire pora praleido maždaug šešerius ar septynerius metus ir susilaukė dviejų dukterų. Trečioji dukra, J. B. Jauniškienės mama, gimė jau Lietuvoje.
Sibire seneliai globojo iš lagerio paleistus lietuvius. Jų namų durys visada buvo atviros, juose netrūko gyvybės ir žmonių, pasiryžusių nepasiduoti, tikėti bei padėti vieni kitiems.
Senelis buvo karo lakūnas ir ANBO pilotas
Su seneliu Petru Urbėčiu močiutė susipažino būdama 19 metų, o jam tuo metu buvo 27-eri. Jis buvo karo lakūnas ir žvalgas. Anūkę ypač stebino jo fenomenali atmintis: jis įsimindavo pavardes, giminystės ryšius ir laidų baigimo metus. Į jį faktų pasitikslinti kreipdavosi net muziejų mokslininkai.
Į Lietuvą grįžęs iš Sibiro P. Urbėtis per avariją buvo sunkiai sužalotas – jam buvo pervažiuotos kojos. Nelaimė įvyko tą pačią dieną, kai gimė J. B. Jauniškienės mama. Senelis nebegalėjo savarankiškai vaikščioti, todėl rūpinosi dukterimis, o močiutė dirbo ir viena tvarkė ūkį, į darbą iš Kauno traukiniais važinėdama į Vilnių.
J. B. Jauniškienė prisimena vaikystėje pati perrišinėdavusi senelio negyjančias žaizdas. Jo pasakojimai ir gyva atmintis taip pat stipriai veikė šeimą. Mėgstamiausias jo šūkis buvo „ANBO, mano mylimas ANBO“. Jis taip pat sakydavo, kad laidojant eilinį karį būdavo iššaunama trys salvės, o laidojant Lietuvos nepriklausomybę nebuvo leista iššauti nė vieno šūvio. Senelis mirė 2002 metais.
Santuoka su karininku tapo šeimos istorijos tąsa
Tapti karininko žmona J. B. Jauniškienė neplanavo. Kai buvo atkuriama birutiečių organizacija, jai buvo 15–16 metų ir močiutė vesdavosi anūkę į mitingus bei kitus renginius. Tvarkydama birutiečių ramovės patalpas ji nė neįsivaizdavo, kad kada nors ištekės už karininko.
Vis dėlto, jos manymu, artimas ryšys su močiute, patriotizmas ir lietuvybės svarba galėjo turėti įtakos tokiam gyvenimo pasirinkimui. Su Dariumi ji susipažino ne iš karto – jų istorija prasidėjo antrą kartą susitikus po daugiau nei dešimtmečio.
J. B. Jauniškienė pasakojo, kad būdama maždaug 19 metų sutiko 27-erių Darių – toks pats amžiaus skirtumas buvo ir tarp jos senelių. Ji iš karto pajuto jo vyriškumą, kario ir patrioto dvasią. Tuo metu Darius dar nebuvo karininkas, tačiau vėliau juo tapo.
Šeimai ne visada galima žinoti viską
Gyvenimą su atsakingas pareigas einančiu vyru pašnekovė apibūdino kaip kitokį, tačiau teigė nejaučianti, kad vyras nuo jos slėptų paslaptis. Darius esą sako, kad karininkai, žvalgai ir atsakingi pareigūnai yra „nubausti žinojimu“ – dėl saugumo jie negali artimiesiems pasakoti visko, nes tam tikromis aplinkybėmis tai galėtų kelti pavojų ir šeimai.
Ji prisiminė, kad kai Darius išvyko į Afganistaną, jo mama verkė, o pati J. B. Jauniškienė iš pradžių net nesuprato, jog vyras vyksta ne į taikos, o į karo misiją. Apie tai ji sužinojo tik vėliau iš anytos.
Pašnekovė nesutinka su nuomone, kad karininkų žmonos tampa vyrų šešėliais ir dėl jų karjeros aukoja savo gyvenimą. Jos teigimu, Lietuvos istorijoje moterys, tarp jų Barbora Radvilaitė ir Bona Sforca, buvo stiprios bei įtakingos. Karininkų ir kitų pareigūnų šeimose moterys atlieka didelį, nors ne visada medaliais įvertinamą darbą.
J. B. Jauniškienė nemano, kad kariškio žmona negalėtų būti verslininkė ar siekti karjeros. Ji pati, vykdama paskui vyrą, buvo priversta sustabdyti veiklą ir uždaryti pradėtą smulkųjį verslą. Vis dėlto, jos manymu, viską lemia poros santykiai ir pasirinkimai. Kai kurios šeimos sudėtingais laikotarpiais kurį laiką gyvena atskirai.
Misijos ir paskyrimai paveikia visą šeimą. Toks gyvenimas, anot jos, nėra skirtas kiekvienam, tačiau kartu suteikia vertingos patirties ir savotišką atlygį.
Keturi vaikai ir skirtingi šeimos išbandymai
J. B. Jauniškienė augina keturis vaikus. Šeimai teko kraustytis nedaug: kartą jie metams buvo išsiųsti į Ameriką, kai vaikų buvo trys ir jie dar lankė darželį. Prieš pusantrų metų šeima išvyko į Briuselį. Vienas vaikas jau baigė mokyklą, kita dukra šiuo metu yra abiturientė.
Vyriausias sūnus pasirinko savanorišką karo tarnybą. Mamai malonu girdėti jį sakant, kad jis niekada nepaliks Lietuvos, nes čia geriausia ir čia yra jo vieta. Tėvas tuo didžiuojasi, o tokį pasirinkimą, J. B. Jauniškienės manymu, būtų įvertinę ir proseneliai.
Mintis, kad karys gali žūti, pašnekovės teigimu, jos kasdien nepersekioja. Ji didžiuojasi savo vyru ir visais Lietuvos kariais, kurių pasiaukojimas leidžia žmonėms ramiai gyventi ir dirbti, žinant, kad jie yra pirmoji kliūtis priešo kelyje.
Partnerystę J. B. Jauniškienė laiko nuolatiniu abiejų žmonių aukojimusi, kompromisų paieška ir savęs derinimu santykyje. Ji pripažįsta, kad savo kelią suderinti su vyro profesija nebuvo lengva, tačiau šiandien jaučiasi gavusi gerokai daugiau, nei teko paaukoti.
Įvairūs vyro tarnybos etapai jai suteikė įkvėpimo ir pasididžiavimo, kad šalia yra žmogus, turintis misiją. Savo gyvenimą ji vadina prasmingu ir įdomiu: nors jame buvo sudėtingų bei varginančių laikotarpių, atsigręžus atgal jis atrodo tarsi serialas, turintis ne vieną sezoną.
Bėgimas skirtas žuvusiems kariams atminti
J. B. Jauniškienė taip pat žinoma kaip Mamų mugės įkūrėja. Be to, ji prisideda prie birutiečių organizuojamo bėgimo „In Memoriam“, kuris vyks spalio 17 dieną Vilniaus Vingio parke.
Ši iniciatyva skirta mirusiems Lietuvos kariams atminti ir jų šeimoms paremti. Joje kviečiami dalyvauti kariai, jų artimieji ir visa visuomenė. Prisidėti galima ne tik bėgant, bet ir einant ar aukojant.
„In Memoriam“ rengiamas nuo 2015 metų. Jis atsirado po majoro Vytauto Buroko mirties, kai šis mirė bėgdamas maratoną. Pasak J. B. Jauniškienės, tai dar vienas karių šeimų susitelkimo pavyzdys, primenantis, kad bendruomenėje žmogus neliks vienas, kad juo bus pasirūpinta ir jis yra svarbus.