Prancūzijoje jau du savaitgalius iš eilės šimtai tūkstančių žmonių protestuoja dėl didesnių mokytojų atlyginimų, prastos mokyklų būklės ir pagalbos sparčiai augant pragyvenimo išlaidoms.
Buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Michelis Barnier teigė, kad šalis priartėjo prie finansinės krizės slenksčio ir privalo pasiųsti rinkoms aiškų signalą.
Valdžiai pavyko išvengti tokio masto riaušių bei plėšikavimo, kokie lydėjo pirmąjį protestų etapą spalio 17–18 dienomis. Vis dėlto finansų rinkose nerimas jau juntamas. Dar neprasidėjus demonstracijoms investuotojai pardavinėjo Prancūzijos skolos vertybinius popierius arba reikalavo istoriškai didelės grąžos.
Vyriausybei nepavyko reikšmingai sumažinti užsispyrusio biudžeto deficito, suvaldyti 3,5 trilijono eurų siekiančios valstybės skolos, paskatinti ekonomikos augimo ir reformuoti netvarios pensijų sistemos.
Ministras: per protestus Prancūzijoje suimta beveik tūkstantis žmonių
Neramumai Prancūzijoje: sulaikyta 1 314 protestuotojų
Šaudynes surengęs įtariamasis perkeltas į policijos psichiatrijos skyrių
Investuotojų susirūpinimą dar labiau didina kitą pavasarį galintis įvykti prezidento rinkimų antrasis turas. Prognozuojama, kad jame varžytųsi kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen ir kraštutinių kairiųjų atstovas Jeanas-Lucas Mélenchonas.
„Politico“ nurodo, kad abu politikai žada milijardines išlaidas pensiniam amžiui mažinti.
Kol kas apskaičiuota, kad riaušės padarė dešimčių milijonų eurų žalą. Didžiąją jos dalį turėtų padengti draudimo bendrovės.
Tačiau neramumai dar labiau paaštrina ir taip įtemptą situaciją, nes investuotojams siunčia nerimą keliančius signalus, ypač tuo atveju, jei pilietiniai neramumai tęstųsi.
2018–2020 metais vykę „Geltonųjų liemenių“ protestai, prasidėję prezidento Emmanuelio Macrono kadencijos pradžioje, Prancūzijos ekonomikai kainavo 0,1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Parduotuvės tuomet skelbė patyrusios 2 mlrd. eurų nuostolių.
Buvęs Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministras Ericas Lombardas pripažino, kad protestai daro poveikį rinkoms.
Dabartinio ministro pirmininko Sébastieno Lecornu pasiūlytame 2027 metų biudžete jau numatyta sutaupyti 43 mlrd. eurų, todėl galimybės papildomai mažinti išlaidas yra labai ribotos.
Vyriausybei tenka rinktis iš beveik neįmanomų alternatyvų: skolintis dar daugiau ir ateities kartoms užkrauti milijardus eurų palūkanų arba tikėtis, kad protestai palaipsniui nurims.
Vienas vyriausybės ministras, dėl galimybės atvirai kalbėti pageidavęs likti anonimu, padėtį palygino su peiliu prie gerklės ir kraujo lašais ant kaklo. Jo teigimu, valdžia turi parodyti išgirdusi žmonių nepasitenkinimą, tačiau dėl padėties rinkose jos manevro laisvė yra labai ribota.
Buvęs Italijos ministras pirmininkas Mario Monti, 2011 metais su panašia situacija susidūręs Italijoje ir finansinės krizės išvengęs įgyvendindamas išlaidų mažinimą bei pensijų reformą, perspėjo, kad padėtis gali labai greitai pasikeisti.
M. Monti teigimu, Prancūzija ilgą laiką buvo laikoma Europos Sąjungos „išlepintu vaiku“, kuris dėl politinės ir ekonominės įtakos galėjo keisti arba apeiti bloko fiskalines taisykles.
Vis dėlto nedaug kas tikėjosi, kad tokia didelė ir įtakinga valstybė atsidurs Europos skolų krizės priešakinėse linijose.
Europos Centrinis Bankas, esant tam tikroms sąlygoms, gali antrinėje rinkoje pirkti vyriausybių obligacijas. Tai suteikia jam svarbią priemonę euro zonos krizei valdyti.
Tačiau M. Monti pabrėžė, kad Prancūzijos rinkėjai turi suvokti, jog valstybės skolos krizė jų šalyje jau nebėra vien teorinė grėsmė.
Jo teigimu, pagrindinė problema yra visuomenės dėmesio stoka: Prancūzija psichologiškai dar nepasirengusi laikyti savęs krizės taikiniu ar galimu krizių, išplisiančių į kitas šalis, pradžios tašku.
Šalies problemos neapsiriboja ekonomika. Daugelis rodiklių rodo, kad Prancūzija prarado pasitikėjimą savimi.
Praėjusį mėnesį atlikta apklausa parodė, kad devyni iš dešimties prancūzų ateitį vertina pesimistiškai ir mano, jog jų vaikų gyvenimas bus prastesnis už jų pačių.
Metų pradžioje visoje Europoje atliktas tyrimas atskleidė, kad demokratine sistema didžiuojasi tik pusė apklaustų Prancūzijos gyventojų. Vokietijoje taip manė du trečdaliai respondentų, o Jungtinėje Karalystėje – beveik 70 proc.
Augantis pesimizmas rinkėjus skatina remti radikalesnius kandidatus – M. Le Pen, kurios ekonominę programą kai kurie ekonomistai vadina nerealia ir neatsakinga, bei J. Mélenchoną, norintį Prancūzijos skolą „padegti“.
Anksčiau šį mėnesį paskelbtu „Politico“ apklausų vidurkiu, M. Le Pen rėmė 34 proc. rinkėjų, o J. Mélenchoną – 15 proc. Tai reiškia, kad beveik pusė rinkėjų ketino balsuoti už sistemai prieštaraujančius politikus.
Centro dešinės kandidatas Edouardas Philippe’as, laikomas turinčiu geriausias galimybes iš pagrindinės politinės srovės atstovų mesti iššūkį M. Le Pen, siekė įtikinti rinkėjus esąs fiskalinės drausmės šalininkas, nebijantis kalbėti apie sudėtingą tikrovę. Tačiau jo kampanijai kol kas sunkiai sekasi įgauti pagreitį.
„Politico“ kalbinti pareigūnai, įstatymų leidėjai ir diplomatai sutiko, kad Prancūzijai kol kas negresia Graikijos scenarijus, kai vyriausybė būtų priversta nebesumokėti atlyginimų valstybės tarnautojams ir atsiskaityti su kreditoriais.
Vis dėlto šalyje gali prasidėti krizė, primenanti Italijos padėtį 2011 metais, kai M. Monti ministro pirmininko poste pakeitė Silvio Berlusconi.
Ilgametis centro politikas ir biudžeto ekspertas Charles’is de Coursonas teigė, kad Prancūzija dar nėra bankroto grėsmės kamuojama „bananų respublika“.
Tačiau per anksčiau šį mėnesį vykusias riaušes Paryžiaus madingame 11-ajame rajone prie išdaužyto ir jau anksčiau apiplėšto prekybos centro lango vyras, nesusijęs su parduotuve, kvietė praeivius užeiti ir pasiimti, ko jiems reikia.
Už kelių metrų kinų restorano savininkas po kiekvieno kliento užrakindavo duris, kad į vidų nepatektų riaušininkai.
Tokie vaizdai galėtų būti įsivaizduojami šalyje, esančioje ant valstybės skolos krizės slenksčio, tačiau ne G7 narėje.
Iš Briuselio, Vašingtono ir Niujorko padėtį stebintys diplomatai bei ekonomistai pripažino, kad Prancūzijai greičiausiai nepavyks iki 2029 metų sumažinti biudžeto deficito iki 3 proc. BVP, kaip ji buvo įsipareigojusi Europos Sąjungai.
C. de Coursonas pareiškė, kad fiskalinės politikos srityje Prancūzija Europos partnerių akyse „visiškai prarado patikimumą“.
E. Lombardas taip pat pripažino, kad šalis neįvykdė įsipareigojimų, tačiau teigė tikintis, jog padėtį dar galima pakeisti.
Jo teigimu, Prancūzijos vardu buvo įsipareigota sugrąžinti viešuosius finansus į tvarią būklę, tačiau šių pažadų įgyvendinti nepavyko. E. Lombardas sakė palaikęs įsipareigojimų vykdymą, bet pripažino, kad kolektyviai to padaryti nepavyko.