Apgaulės, per kurias išnaudojamas ekrano dalijimasis ar nuotolinė prieiga prie telefono, gali baigtis dideliais finansiniais nuostoliais. Kaip veikia tokios schemos ir kaip jų išvengti, pranešime žiniasklaidai pasakoja „Luminor“ banko sukčiavimo prevencijos skyriaus vadovas Mindaugas Kutkaitis.
Užsienio bankų statistika rodo, kad grėsmė nėra teorinė. Jungtinės Karalystės banko „Santander UK“ duomenimis, 2024 metais jo klientai dėl apgavysčių, kai buvo naudojamas ekrano dalijimasis arba nuotolinė prieiga, prarado daugiau kaip 1,8 mln. svarų sterlingų.
M. Kutkaitis teigia, kad dažniausiai viskas prasideda nuo iš pažiūros įprasto pokalbio. Skambinantysis gali apsimesti investavimo konsultantu, siūlyti būdą užsidirbti arba pranešti apie tariamą problemą su banko sąskaita ar telefonu.
Viena iš galimų situacijų – neva banko darbuotojo skambutis apie įtartiną operaciją. Sukčius pasiūlo ją sustabdyti, tačiau paprašo įjungti ekrano dalijimąsi. Toks prašymas gali pasirodyti pagrįstas, bet iš tikrųjų skambinantysis gauna galimybę matyti žmogaus asmeninę informaciją.
Ekrane gali pasirodyti ir banko duomenys
Panašiai elgiamasi ir prisidengus investavimo tema. Tariamas konsultantas gali siūlyti padėti atsidaryti investavimo paskyrą, pervesti pirmąją įmoką ar pasiimti uždarbį. Tam prašoma pasidalyti ekranu arba įdiegti programėlę, esą tam, kad būtų galima parodyti, kuriuos mygtukus spausti.
Tokiu atveju sukčius realiuoju laiku gali matyti atidaromas programėles, gaunamus pranešimus, banko sąskaitos likutį ar ekrane rodomus patvirtinimo kodus. Vadinasi, jautri informacija gali būti perduota net tada, kai pats žmogus slaptažodžio nepasako.
Dar pavojingesnė situacija susidaro įdiegus nuotolinės prieigos programas, tokias kaip „AnyDesk“ ar „TeamViewer“. Tai teisėti techninės pagalbos įrankiai, tačiau jais gali pasinaudoti ir nusikaltėliai. Atsižvelgiant į telefono operacinę sistemą bei suteiktus leidimus, programa gali suteikti galimybę ne tik stebėti ekraną, bet ir valdyti įrenginį: atidaryti programėles, spausti mygtukus ar inicijuoti tam tikrus veiksmus.
Pasak M. Kutkaičio, dažnai sukčiui nereikia pralaužti banko apsaugos. Jo tikslas – įtikinti patį klientą patvirtinti operaciją. Pavyzdžiui, mokėjimas gali būti inicijuotas sukčiaus, o žmogus raginamas jį patvirtinti per „Smart-ID“, neva taip tikrinant sąskaitos saugumą. Todėl didžiausia problema yra ne pati programa, o jos panaudojimas manipuliuojant žmogaus pasitikėjimu.
Apgaulė dažnai vyksta keliais etapais
Sukčiai paprastai nepradeda nuo prašymo suteikti visišką prieigą prie telefono. Iš pradžių jie gali paprašyti tik parodyti ekraną arba atidaryti konkrečią programėlę. Vėliau reikalavimai didėja: prašoma prisijungti prie interneto banko, suteikti papildomus leidimus ar patvirtinti operaciją.
Ekspertas ragina vertinti ne tik kiekvieną veiksmą atskirai, bet ir visą jų seką. Tariamas banko darbuotojas gali pirmiausia paprašyti pasidalyti ekranu, tuomet – prisijungti prie interneto banko, o galiausiai – patvirtinti užklausą per „Smart-ID“. Atskirai šie veiksmai gali neatrodyti neįprasti, tačiau kartu jie leidžia stebėti finansinę informaciją ir nukreipti žmogų sukčiui naudinga linkme.
Taip pat būtina žinoti, ką reiškia elektroninės atpažinties priemonėse pateikiami prašymai. „Smart-ID“ PIN1 skirtas tapatybei patvirtinti ir prisijungti prie elektroninių paslaugų, o PIN2 naudojamas mokėjimams bei kitiems veiksmams pasirašyti.
Sukčius gali teigti, kad reikia patvirtinti tapatybę arba atšaukti įtartiną mokėjimą, tačiau telefone rodoma užklausa iš tikrųjų gali būti susijusi su pinigų pervedimu. Todėl negalima tvirtinti veiksmų, kurių pats žmogus nepradėjo. Jei pašnekovas prašo prieigos prie telefono, pokalbį reikėtų nutraukti ir su banku susisiekti savarankiškai, naudojant oficialų telefono numerį.
Ką daryti įtarus, kad suteikėte prieigą?
Jeigu kilo įtarimas, kad telefono ekranu buvo dalijamasi su sukčiumi, reikia nedelsiant nutraukti pokalbį ir ekrano bendrinimą. Jei buvo suteikta nuotolinė prieiga, papildomai būtina išjungti „Wi-Fi“ ir mobiliuosius duomenis, kad pašalinis asmuo nebegalėtų valdyti įrenginio.
Vien pokalbio nutraukimo neužtenka. Sukčius galėjo pamatyti prisijungimo duomenis, pradėti mokėjimus ar, gavęs platesnes teises, pakeisti telefono nustatymus. Net jei pinigai iš sąskaitos nedingo, tai dar nereiškia, kad duomenys yra saugūs. Todėl kuo greičiau reikia kreiptis į banką ir nurodyti, kokia prieiga buvo suteikta bei kokie veiksmai atlikti.
Taip pat patariama iš kito, saugaus įrenginio pakeisti svarbiausius slaptažodžius, pašalinti įtartinas programas ir peržiūrėti joms suteiktus leidimus. Jei kyla abejonių dėl telefono saugumo, verta kreiptis į techninės pagalbos specialistus, o apie galimą sukčiavimą informuoti policiją.
M. Kutkaitis pabrėžia, kad nusikaltėlio tikslas ne visada yra iš karto pavogti pinigus. Pirmiausia jis gali siekti gauti informaciją ar prieigą, kurią panaudos vėliau. Todėl telefono ekrano apsaugai reikėtų skirti ne mažiau dėmesio nei banko prisijungimo duomenims.