Vyras pasidalijo skaudžia istorija apie paskutinę tėčio žinutę, kurią perskaitė jau po jo mirties.
Jo tėvą ištiko širdies smūgis. Kol greitoji pagalba vežė vyrą į ligoninę, jis dar buvo sąmoningas ir orientavosi aplinkoje. Tuo metu tėtis parašė sūnui, tačiau žinutės išsiųsti nespėjo. Vėliau brolis, peržiūrėdamas jo telefoną, padarė ekrano nuotrauką ir ją atsiuntė gedinčiam vyrui.
Sūnus tėčiui buvo parašęs: „Myliu tave, tėti.“ Nors atsakymo jis taip ir negavo, telefone rado tėčio parengtą, bet neišsiųstą žinutę.
Joje vyras rašė, kad jaučiasi gerai, o skausmas dingo vos atsisėdus į greitosios pagalbos automobilį. Jis ragino sūnų nesijaudinti ir melstis tikint, kad viskas bus gerai.
Vėliau sūnus išsamiai papasakojo apie savo tėtį ir padėkojo žmonėms už parodytą meilę bei palaikymą.
Jis sakė užjaučiantis visus, kurie patyrė skaudžias netektis ir per anksti prarado gerus tėvus. Rastą žinutę vyras tikino saugosiantis iki gyvenimo pabaigos.
Pasak jo, tėtis buvo nuostabus žmogus, gyvenęs kupiną meilės gyvenimą. Sūnų guodė tai, kad prieš mirtį tėvas perskaitė jo žinutę.
Vyras taip pat papasakojo, kad jo tėtis buvo keturių vaikų tėvas. Jis visą darbo dieną dirbo padangų montuotoju, o kelyje problemų patiriantiems žmonėms padėdavo pakeisti ar sutvarkyti nuleistas padangas. Be to, jis ūkininkavo: anksti keldavosi atlikti ūkio darbų ir nuolat buvo užsiėmęs.
Sūnaus sesuo gyveno sodyboje kitoje kelio pusėje, todėl anūkai dažnai lankydavosi pas senelį. Tėtis sūnui skambindavo pasikalbėti apie orus, o jo dukrai kiekvieną savaitę skambindavo vaizdo skambučiais. Jiedu kalbėdavosi apie gyvūnus, o senelis mergaitei rodydavo savo šunį.
Vyras prisiminė, kad augdamas jis nepraleido nė vieno savo renginio. Tėtis atvykdavo net į futbolo rungtynes, vykusias už penkių valandų kelio.
Sūnus jį apibūdino kaip stipriausią ir geriausios širdies žmogų, kokį yra sutikęs. Tikėjimas jo tėčiui buvo itin svarbus.
Mirties metu vyras turėjo aštuonis anūkus, kurie jį labai mylėjo. Sūnus saugo daugybę nuotraukų, kuriose jo ketverių metų dukra miega senelio glėbyje, taip pat vaizdo įrašų, kuriuose tėtis jai dainuoja.
Po istorija komentavę žmonės taip pat dalijosi prisiminimais apie artimuosius ir žinutes, kurias rado jau po jų mirties.
Viena komentatorė pasakojo, kad jos vyras mirė prieš kiek daugiau nei aštuonerius metus. Kai ji pagaliau išdrįso peržiūrėti jo telefoną, rado pradėtą, tačiau neišsiųstą žinutę. Joje buvo parašyta: „Myliu tave iki mėnulio ir…“
Moteris pripažino, kad žinojimas, jog paskutinė vyro mintis galėjo būti apie ją, teikia ir paguodos, ir skausmo. Ji pabrėžė, kad mirusio vyro tėčio žinutė parodė, koks jis buvo tėvas – net sunkiausią akimirką jis norėjo, kad sūnus būtų stiprus ir nesijaudintų.
Kitas komentatorius rašė, kad jo, kaip tėvo, gyvenimo tikslas yra sūnus. Jis teigė, jog prieš mirtį norėtų dar kartą priminti vaikui, kaip stipriai jį myli. Neišsiųsta žinutė, vis tiek pasiekusi adresatą, galėjo būti paskutinis tėvo noras.
Jo manymu, tokia patirtis turėtų priminti niekada neslėpti jausmų ir neatidėlioti žodžių, kuriais artimam žmogui parodome meilę, nes gali nepasitaikyti kitos progos. Meilė, anot jo, niekur nedingsta net tada, kai žmogaus nebėra šalia.