Sportas Aldonos Grigaliūnienės gyvenime atsirado dar vaikystėje. Aktyvią mergaitę pastebėjo mokytojai ir nukreipė į sporto mokyklą. Vėliau ji pasirinko lengvąją atletiką, studijavo tuometiniame Kūno kultūros institute ir tapo trenere.
Sukūrusi šeimą Aldona augino dvi dukras. Po dešimtmečio, praleisto trenere, ji pradėjo dirbti mokykloje, kad galėtų daugiau laiko skirti vaikams. Tačiau būtent pirmaisiais darbo mokykloje metais jos gyvenimą netikėtai pakeitė sunki liga.
Po pusmečio ligoninėje moteris grįžo turėdama didelių pusiausvyros sutrikimų. Ilgą laiką ji negalėjo savarankiškai vaikščioti, o ligos padariniai buvo matomi ir veide. Aldona neslepia, kad sunku buvo ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jai buvo 36 metai, o dukroms – ketveri ir dešimt metų.
Šeima tapo viena svarbiausių priežasčių nepasiduoti. Aldona stengėsi dėl dukrų ir noro išsaugoti įprastą šeimos gyvenimą. Dėl sutrikusios pusiausvyros tamsoje ji apskritai negalėdavo eiti, ją mėtydavo į šonus, todėl kasdien atlikdavo specialius pratimus. Po truputį rezultatai pradėjo gerėti.
Sugrįžimas į mokyklą taip pat prisidėjo prie reabilitacijos. Aldonai reikėjo mokiniams rodyti pratimus, kartu judėti ir vesti mankštas. Kūnas stiprėjo, o pusiausvyra gerėjo. Pirmaisiais mėnesiais vyras ją veždavo į treniruotes, o kiti šeimos nariai padėdavo pasirūpinti kasdieniais reikalais.
Po ligos profesionalus sportas jai atrodė sunkiai įsivaizduojamas. Apie šią galimybę priminė pažįstamas treneris, prisiminęs Aldoną iš ankstesnių varžybų ir pasiūlęs treniruotis kartu su negalią turinčiais atletais. Iki tol ji mažai žinojo apie tokias galimybes.
Trenerio paskatinimas tapo lūžiu. Iš pradžių Aldona norėjo tik pasveikti, nes pati negalėjo normaliai vaikščioti. Tačiau palaipsniui didinami fiziniai krūviai padėjo stiprėti, o kartu atsivėrė kelias į didįjį sportą.
Profesionalios treniruotės pareikalavo daug laiko ir nuolatinio derinimosi prie šeimos gyvenimo. Didelę reikšmę turėjo vyro, taip pat dirbusio treneriu, palaikymas. Jis suprato, kad rezultatai nepasiekiami per kelias savaites, todėl šeima kartu spręsdavo, kaip paskirstyti pareigas ir laiką. Prieš dvejus metus vyro netekusi Aldona apie jų bendrą kelią kalba su dėkingumu.
Vyras jai nuolat primindavo, kad ji stipri ir gali pasiekti užsibrėžtus tikslus. Anot Aldonos, toks paskatinimas suteikdavo papildomų jėgų. Jie buvo tapę tikru tandemu.
Paramos Aldona sulaukė ir darbovietėje. Per pusmetį, kurį ji praleido ligoninėje, jos darbo vieta buvo išsaugota. Kolega perėmė pamokas, o vėliau vadovas sudarydavo sąlygas išvykti į varžybas. Šis pasitikėjimas jai reiškė ne tik formalų leidimą – Aldona jautė pareigą grįžti ir stengtis. Ilgainiui pastangos virto pasaulio čempionatų bei paralimpinių žaidynių medaliais.
Aldona save laiko žmogumi, kuris viską pirmiausia stengiasi atlikti pati. Net tada, kai dėl sveikatos kai kurios užduotys tapo sudėtingesnės, prašyti pagalbos jai buvo nelengva. Dukros primindavo, kad kreiptis į kitą žmogų nėra silpnumo ženklas. Po truputį Aldona išmoko priimti pagalbą ir įsitikino, kad šalia yra žmonių, kurie pasiruošę nuoširdžiai padėti.
Šiandien tokią paramą ji jaučia ir sporto bendruomenėje. Draugės padeda parvežti sunkesnius daiktus, nuperka reikalingų prekių ar užneša pirkinius. Aldonai tai yra bendrystės forma, leidžianti neprarasti savarankiškumo ir kuo ilgiau išlikti aktyviai.
Jos teigimu, bendruomenė daugeliui negalią turinčių žmonių padeda įveikti vienatvę. Sporto aplinkoje susitinka įvairaus amžiaus žmonės, užsimezga draugystės, atsiranda bendrų veiklų, kelionių ir daugiau pasitikėjimo savimi. Aldona yra mačiusi atvejų, kai sportas žmonėms padėjo tiek fiziškai sustiprėti, kad jie galėjo savarankiškiau pasirūpinti kasdieniais poreikiais.
Svarbiau už medalius – žinojimas, kad buvai reikalingas
Aldonos sportinė karjera buvo itin sėkminga. 1996 metais Atlantos paralimpinėse žaidynėse ji laimėjo auksą šuolio į tolį rungtyje. 2004-aisiais Atėnuose Aldona tapo paralimpine rutulio stūmimo čempione, o 2008 metų Pekino žaidynėse iškovojo sidabrą. Jos kolekciją taip pat papildė pasaulio ir Europos čempionatų apdovanojimai.
Vis dėlto didžiausią vertę Aldona suteikia ne trofėjams. Jai svarbiausia, kad dukros mato ir vertina pastangas, kurias mama dėjo siekdama išsaugoti šeimos įprastą gyvenimą.
Aldona labiau už medalius vertina vaikų ir šeimos pagarbą. Dukros jai dėkoja, kad net būdama sunkios būklės ji nenuleido rankų ir stengėsi, jog šeimoje viskas būtų gerai. Dabar moteris vaikšto ir mėgaujasi gyvenimu kaip visi. Ji taip pat džiaugiasi visuomenėje matomu pokyčiu bei tokiomis iniciatyvomis kaip „Camelia“ projektai, kuriuose kalbama apie negalią turinčių žmonių sportą, galimybes ir pasiekimus.
Sulaukusi 72-ejų Aldona kas rytą pradeda mankšta. Dukros gyvena atskirai, todėl ji nori kuo ilgiau išlikti savarankiška. Judėjimas jai tebėra būdas rūpintis kūnu, tačiau kartu tai ir galimybė parodyti kitiems, kad pradėti galima nuo nedidelių žingsnių.
Šį principą ji taiko ir bendraudama su kitais negalią turinčiais žmonėmis. Pastebėjusi žmogų, kuriam sportas galėtų būti naudingas, Aldona jį pakalbina ir papasakoja apie veiklas, kurias galima išbandyti. Vieną savo mokinį, tuo metu dar šeštoką, ji pati pakvietė sportuoti. Šiandien jis yra suaugęs, sukūręs šeimą ir dalyvauja tarptautinėse varžybose.
A. Grigaliūnienė pabrėžia, kad kiekvienas gali atrasti veiklą, atitinkančią jo jėgas ir galimybes. Pasak jos, svarbu pradėti mažais žingsniais, nuosekliai judėti pirmyn ir siekti savo svajonės.