Ilgus metus transplantacijos laukusiai Jelenai viltį sugrąžino netikėtas skambutis. Moteris, išgirdusi apie galimybę atvykti, nusprendė nedvejoti: „Jeigu ne dabar, tai jau niekada.“ Šis sprendimas pakeitė jos ir vyro Leonido gyvenimą.
Kitą mėnesį Jelenai sukaks šešiasdešimt. Leonidas sako, kad sulaukta transplantacija tapo geriausia įmanoma jubiliejaus dovana.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė aiškina, kad inksto transplantacija reikalinga išsivysčius galutinės stadijos lėtiniam inkstų nepakankamumui. Tuomet inkstai praranda apie 85–90 procentų funkcijos ir nebegali savarankiškai išvalyti kraujo bei palaikyti gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų.
Transplantacija yra viena iš pakaitinės inkstų terapijos rūšių, galinti pakeisti ilgalaikę hemodializę ar peritoninę dializę ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę. Geriausiu atveju inkstas persodinamas dar nepradėjus dializės.
Pacientės kelią komplikavo itin sudėtinga imunologinė situacija
Prieš dešimtmetį Jelenai diagnozuota sisteminė raudonoji vilkligė. Jai buvo taikytas aktyvus gydymas imunosupresantais ir pakaitinės plazmaferezės, tačiau inkstų pažeidimas progresavo. Po metų pradėtos hemodializės.
Ligai pasiekus remisiją, Jelena buvo įtraukta į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Vis dėlto ji ne kartą kviesta transplantacijai, tačiau operacijos atlikti nepavykdavo dėl teigiamų kryžminių reakcijų.
Gydytoja E. Ašakienė pasakoja, kad pacientė turėjo tris nėštumus, jai kelis kartus buvo perpiltas kraujas, o imunologiniai tyrimai parodė 100 procentų įjautrinimą. Per visus laukimo metus, nepaisant taikytų medicininių procedūrų, tinkamo donoro inksto parinkti nepavyko.
Prieš transplantaciją atliekami išsamūs imunologiniai tyrimai. Vertinami žmogaus leukocitų antigenai (ŽLA) – iš tėvų paveldėti ląstelių paviršiaus žymenys, pagal kuriuos imuninė sistema atskiria savas ląsteles nuo svetimų. Lyginami recipiento ir donoro antigenai, taip pat tikrinama, ar recipiento kraujyje nėra antikūnų prieš svetimus ŽLA antigenus.
Tokie antikūnai gali susidaryti po ankstesnių transplantacijų, kraujo perpylimų ar nėštumų. Kadangi jų kiekis ir sudėtis laikui bėgant keičiasi, laukiančiųjų transplantacijos kraujo serumas tiriamas maždaug kas tris mėnesius.
Atsiradus donorui, atliekamas kryžminės reakcijos tyrimas. Jis parodo, ar recipiento kraujyje esantys antikūnai neatpažins konkretaus donoro ląstelių kaip svetimų. Teigiamas atsakymas reiškia didelę riziką, kad antikūnai pažeis persodintą inkstą ir sukels jo atmetimą.
„Molekulinės žirklės“ atvėrė galimybę operacijai
Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas teigia, kad Jelenai įprasti gydymo keliai jau buvo išbandyti. Imuninės sistemos jautrumą buvo mėginama mažinti, tačiau kryžminė reakcija su kiekvienu donoru išlikdavo teigiama.
Šioje situacijoje pasitelkta imlifidazė. Profesorius ją apibūdina kaip tam tikras molekulines žirkles: per kelias valandas fermentas suskaido kraujyje esančius IgG antikūnus, įskaitant tuos, kurie nukreipti prieš donoro audinius. Kryžminė reakcija tampa neigiama, todėl atsiranda trumpas imunologinis laikotarpis, per kurį galima atlikti transplantaciją.
Lietuvoje toks gydymas pritaikytas pirmą kartą. Santaros klinikų specialistai tam ruošėsi iš anksto: vyko į pirmaujančius Europos transplantacijos centrus, kuriuose imlifidazė jau naudojama, mokėsi atrinkti pacientus, tiksliai suderinti vaisto skyrimo, tyrimo ir operacijos laiką bei stebėti ligonius po transplantacijos.
Pasak prof. M. Miglino, imlifidazė skiriama tik griežtai atrinktiems pacientams, kurių kraujyje yra antikūnų beveik prieš visus galimus donorus ir kurie kitomis aplinkybėmis tinkamo inksto praktiškai negalėtų sulaukti.
Po vaisto skyrimo būtina ir tolesnė priežiūra, nes po kelių dienų ar savaičių antikūnai gali sugrįžti. Todėl reguliariai atliekami jų tyrimai, prireikus – persodinto inksto biopsija, taip pat turi būti pasirengta biologiniam gydymui.
Devyni metai, kai gyvenimą planavo dializė
Tiksli Jelenos inkstų funkcijos nepakankamumo priežastis taip ir nebuvo nustatyta. Gydytojai neatmetė galimo ryšio su sistemine raudonąja vilklige, tačiau didžiausia kliūtis transplantacijai buvo sudėtinga imunologinė situacija.
Jelena dializuota devynerius metus. Leonidas prisimena, kad per tą laiką netrūko sunkių dienų ir bemiegių naktų, moteriai kildavo kraujospūdis, skaudėdavo kojas, o dializei reikalingą fistulę teko operuoti ne kartą.
Kas antrą dieną vykstanti procedūra ribojo abiejų sutuoktinių gyvenimą. Keliones tekdavo planuoti pagal dializės grafiką, iš anksto ieškoti tinkamo centro ir derinti procedūras.
Jelena į transplantaciją buvo kviesta ir anksčiau. Du kartus sutuoktiniai vyko į Kauną, tačiau atlikus tyrimus paaiškėdavo, kad dėl imunologinio nesuderinamumo operacijos atlikti negalima.
Dėl to kiekvienas naujas skambutis keldavo ne tik viltį, bet ir nerimą. Po daugybės nesėkmingų bandymų sutuoktiniai beveik buvo praradę tikėjimą, kad transplantacijos kada nors sulauks.
Tačiau šįkart Jelena nusprendė važiuoti. Leonidas pasakoja, kad žmona ištarė: „Viskas, važiuojam. Jeigu ne dabar, tai jau niekada.“ Jie atvyko į klinikas, o namo grįžo su nauju inkstu.
Transplantacija buvo sėkminga – donoro inkstas pradėjo funkcionuoti, o pirmieji rezultatai, pasak Leonido, nuteikia optimistiškai.
Šeima vėl galės planuoti keliones
Sutuoktiniai dėkoja visai transplantacijos komandai – gydytojams, slaugytojams, laboratorijos specialistams ir kitiems prie Jelenos gydymo prisidėjusiems žmonėms. Ypatingą padėką jie skiria donorui ir jo artimiesiems. Leonidas donorui uždegė žvakutę bažnyčioje.
Prieš transplantaciją vyras žmonos jubiliejaus proga buvo suplanavęs kelionę į Kanarų salas. Jis netgi buvo suradęs dializės centrą ir pradėjęs derinti procedūras, tačiau gavus kvietimą transplantacijai šių planų teko atsisakyti.
Dabar pora vėl gali galvoti apie keliones, kurių ilgus metus neleido laisvai planuoti dializės grafikas. Leonidas sako, kad jie tikrai kur nors išvažiuos.
Paklaustas, kodėl visą šį laiką taip rūpestingai lydėjo žmoną, vyras atsako paprastai: jis ją labai myli.
Santaros klinikų Chirurgijos klinikinės grupės vadovas dr. Albertas Čekauskas pabrėžia, kad tokios transplantacijos yra ne tik chirurginis iššūkis. Jų sėkmę lemia daugelio specialistų patirtis, kruopštus pasirengimas ir gebėjimas veikti kaip vienai komandai.
Šiuo atveju ypač svarbus buvo transplantacijos chirurgų, nefrologų ir imunologų bendradarbiavimas. Dr. A. Čekauskas dalyvavo donoro inksto paėmimo operacijoje – tai pirmasis atsakingas chirurginis transplantacijos etapas.
Gydytojo teigimu, centre sukaupta patirtis leidžia imtis vis sudėtingesnių transplantacijų. Vis dėlto svarbiausia yra ne pats medicininis pasiekimas, o galimybė padėti pacientams, kuriems dėl imunologinio nesuderinamumo transplantacija anksčiau buvo sunkiai prieinama.