LNOBT žiūrovų laukia dviejų savito braižo choreografų kūrybos vakaras. Britų choreografas Davidas Dawsonas pristatys 2022 m. Miunchene sukurtą vienaveiksmį baletą „Širdies ritmu“ („Affairs of the Heart“) pagal Marjano Mozetichiaus muziką, o LNOBT vyriausiasis choreografas Martynas Rimeikis – naujo kūrinio „I like…“ premjerą pagal Vidmanto Bartulio muziką.
Nyderlandų nacionalinio baleto ir Kanados nacionalinio baleto reziduojantysis choreografas D. Dawsonas išsiskiria originalia kūrybine kalba, dariusia įtaką ne vienam jaunam choreografui.
LNOBT baleto meno vadovė Jurgita Dronina pasakojo, kad choreografas savo baletus kuria pradėdamas nuo muzikos. Anot jos, D. Dawsonas yra tikras anglų baleto mokyklos atstovas, pasižymintis išskirtiniu judesių muzikalumu, preciziškumu ir sudėtinga technika. Plėsdamas klasikinio baleto kalbos ribas, jis scenoje atveria neribotas judėjimo galimybes.
D. Dawsonas yra sukūręs daugiau nei 40 baletų. Jo darbai parodyti daugiau nei trisdešimtyje Europos, Amerikos, Azijos ir Okeanijos šalių.
Atvykęs į Vilnių ir susipažinęs su LNOBT baleto trupe, choreografas jai pasiūlė savo baletą „Širdies ritmu“, 2022 m. sukurtą Bavarijos valstybiniam baletui Miunchene. Kūrinio pagrindą sudaro kanadiečių kompozitoriaus M. Mozetichiaus koncertas smuikui ir styginiams „Širdies ritmu“. Balete muzikinė frazė tampa erdvėje brėžiama trajektorija, crescendo virsta pakėlimu, o ištęsta smuiko melodija tarsi ištempia šokėjo kūną už fizinių galimybių ribos.
D. Dawsonas kūrinyje širdį įsivaizdavo kaip asmenį, galintį spalvomis ir judesiu atskleisti tamsių bei šviesių emocijų paliekamus pėdsakus. Jo sumanyme širdis vizualizuojama spiralių ir sūkurių kupinu šokiu, o kiekvienas atlikėjas pasakoja savąją širdies kelionę – spontaniškai reaguodamas į muzikoje skambančias emocijas arba jungdamas jas į vientisą pasakojimą apie žmogaus sielą. Choreografas šį baletą apibūdina kaip kūrinį apie meilę, jos odę ir sonetą – džiaugsmingą, aistringą, ugningą, gyvą buvimo šventę.
„Širdies ritmu“ abstrakcija ir jausmas nėra supriešinami. Klasikinė baleto technika čia tampa kalba, leidžiančia išvysti giliai atpažįstamus žmogaus išgyvenimus. Baleto sceninį vaizdą kūrė trys nuolatiniai D. Dawsono bendražygiai: scenografas Eno Henze, kostiumų dailininkė Yumiko Takeshima ir šviesų dailininkas Bertas Dalhuysenas.
Antroje vakaro dalyje bus parodyta žymiausiu šiuo metu lietuvių choreografu vadinamo M. Rimeikio naujo baleto „I like…“ premjera. Kūrinys sukurtas pagal V. Bartulio (1954–2020) muziką.
V. Bartulis specialiai baletui muzikos nėra rašęs, todėl M. Rimeikis pasirinko du kūrinius iš kompozitoriaus dedikacijų ciklo „I like…“: 2003 m. sukurtą „I like H.Berlioz (Lointaine)“ ir 2005 m. parašytą „I like Marlene Dietrich (Lili Marlene)“.
Kompozitorius yra sakęs, kad nei Hectoras Berliozas, nei aktorė ir dainininkė Marlene Dietrich nebuvo jo mėgstamiausi kūrėjai. Pirmojo kūrinio pavadinimą nulėmė premjera festivalyje „Le monde musical de Berlioz“ Prancūzijoje, o antrasis buvo parašytas žymaus kontrabosininko Arnoldo Gurinavičiaus jubiliejiniam koncertui.
V. Bartulis M. Dietrich asmenybę su A. Gurinavičiaus jubiliejumi siejo prabėgusių metų nostalgija. Jis šį santykį apibūdino kaip nuobodų Marlen sinchroną – lyg paskendusį laivą, kylantį į paviršių apaugusį kriauklėmis, dumbliais ir kitomis laiko nuosėdomis.
Kaip V. Bartulis savo cikle kalbėjosi su praeities asmenybėmis, taip M. Rimeikis balete perteikia asmeninę emocinę reakciją į kompozitoriaus muziką. Šis kūrinys tampa poetišku, nostalgišku pasakojimu apie praeinantį laiką.
Pasak M. Rimeikio, spektaklio inspiracija ir pagrindinė ašis yra V. Bartulio muzika, kurios kuriami pasauliai choreografui visada buvo artimi. Baleto pavadinimas perimtas iš kompozitoriaus kūrinių ciklo, atspindinčio jo emocinį santykį su ankstesnių kūrėjų palikimu. Vis dėlto muzika čia nėra vien prisiminimas – ji kuria savarankišką jausminę istoriją.
Baleto dramaturgijoje gyvenimas pateikiamas ne kaip nuoseklus pasakojimas, o kaip skirtingų patirčių, laiko atkarpų ir vidinių būsenų kaita. Kūryboje susitinka žmogaus santykis su savimi, jo troškimais bei tikslais ir dviejų žmonių ryšys – jo artumas, atstumas bei pokyčiai.
Tuo metu laikas lieka abejingas tam, kas vyksta, ir toliau nesustodamas juda pirmyn. Klausantis V. Bartulio muzikos choreografui kyla vaizdinys, lyg pro langą būtų stebimas bėgantis gyvenimas. Tačiau muzika, pasak jo, nenurodo konkretaus regimo veiksmo – ji diktuoja jausmus ir išgyvenimus, kylančius stebint.
Prie premjeros kūrybinės komandos prisideda nuolatiniai M. Rimeikio spektaklių bendražygiai: scenografijos dailininkas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė ir šviesų dailininkas Levas Kleinas.
„Gyvenimo pulso“ premjeros muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Barkauskas.