40-metė M. Lovelle dar tėvui senstant nerimavo dėl dienos, kai jo sukaupti daiktai taps jos rūpesčiu. Moteris, anksčiau dirbusi architektūros braižytoja, vėliau paliko darbą ir ėmė slaugyti tėvą.
Pasak jos, kaupimo įprotis tėvą lydėjo nuo vaikystės, todėl ji pati nuo mažų dienų augo nuolatinėje netvarkoje. Tėvas, dirbęs buhalteriu, buvo numatęs butą paversti nuomojamu būstu, kuris dukrai ateityje galėtų suteikti papildomų pajamų. Vis dėlto prieš tai reikėjo atlikti milžinišką tvarkymo darbą.
Po daugelio metų pirmą kartą atidariusi buto duris M. Lovelle pajuto stiprų katės šlapimo kvapą. Prieangyje stovėjusi kėdė, nukrauta iš pašto dėžutės paimtais laiškais ir kitomis šiukšlėmis, neleido durų atverti iki galo – į vidų buvo galima patekti tik prasispraudus šonu.
Moteris pasakojo akimirką stovėjusi priblokšta ir nesupratusi, nuo ko pradėti. Tai buvo pirmas kartas per 15 metų, kai ji įžengė į šį butą. Pamačiusi aplinką, ji pradėjo kartoti „O Dieve“ ir apsiverkė.
Vos keli žingsniai viduje ją taip prislėgė, kad ji išėjo. Tačiau noras sutvarkyti šią vietą ją lydėjo dar nuo vaikystės.
Anksčiau bandymai baigdavosi nesėkmingai, nes tėvas neleisdavo išmesti jo daiktų. M. Lovelle teigė kartais sulaukdavusi priekaištų net tada, kai atsikratydavo savo senų žaislų, drabužių ar trofėjų, kurių nebenorėjo. Ji suprato, kad priversti kaupimo sutrikimą turintį žmogų atsisakyti daiktų gali būti beveik neįmanoma.
Po tėvo mirties dukra svarstė kreiptis į specializuotą valymo įmonę. Vis dėlto ji prisiminė, kaip tėvas nemėgo svetimų žmonių savo namuose, todėl nusprendė butą tvarkyti pati. Šis darbas jai tapo ir prasmingu atsisveikinimu su tėvu, nors namai buvo susiję su skaudžiais vaikystės prisiminimais.
M. Lovelle pabrėžė, kad, nepaisant būsto būklės, jos tėvas buvo puikus tėtis. Tvarkydama butą ji jautė galinti atlikti paskutinę paslaugą žmogui, kurio neteko.
Kad užduotis atrodytų įveikiama, moteris susikūrė aiškią sistemą. Ji nebandė iš karto sutvarkyti viso kambario – dirbo maždaug 1,2 metro x 1,2 metro plotais ir nustatydavo, kiek laiko skirs darbui.
Iš pradžių ji apsiribodavo 30 minučių trukmės sesijomis. Vėliau, palaipsniui atgaudama jėgas, galėjo tvarkytis po kelias valandas. Kai kuriomis dienomis jai būdavo sunku net išlipti iš automobilio ir įžengti į butą.
Moteris čia nedirba kasdien – renkasi tas darbo dienas, kai leidžia jos grafikas ir emocinė būsena. Vyras palaiko jos sprendimą neskubėti, o jis ir sūnus dažnai padeda dienos pabaigoje išnešti šiukšlių maišus.
Tvarkant būstą teko pasirūpinti ir saugumu. Antrąją dieną tarp popierių krūvų M. Lovelle aptiko rudųjų atsiskyrėlių vorų užkratą. Po patalpų dezinfekcijos kenkėjų kontrolės specialistas rekomendavo naudoti asmenines apsaugos priemones.
Dabar moteris dėvi apsauginį kostiumą, latekso pirštines, respiratorių ir akinius, kurie saugo nuo dulkių bei galimų teršalų. Įprastai jos darbo diena prasideda kofeino turinčiu gėrimu, apsirengimu apsaugine apranga, laikmačio nustatymu ir tvarkymusi tiek, kiek tądien leidžia jos galimybės.
Tuštėjant butui, atsirado ir netikėtų radinių. Prie tėvo lovos esančioje dėžutėje ji rado 7 ar 8 dantis ir tikisi, kad jie priklausė jam. Taip pat buvo sukaupta tūkstančiai plastikinių „Walmart“ maišelių.
Moteris aptiko ir jos proseneliams priklausiusius nekilnojamojo turto mokesčių dokumentus, datuojamus 1959–1968 metais. Tarp daiktų buvo ir ilga supinta jos pačios plaukų kasa, kurią ji buvo nusikirpusi norėdama paaukoti organizacijai „Locks of Love“, tačiau tėvas ją pasiliko ir neišsiuntė.
Po maždaug metų tvarkymo bute liko tik viena spinta. Vėliau laukia valymas ir renovacija, o būstą M. Lovelle tikisi paruošti naujam gyventojui iki 2027 m. pavasario.
Vaikystėje ji jautė gėdą dėl namų būklės ir bijojo, kad apie tai sužinos bendraklasiai. Ji nerimavo ne tik dėl galimo bendraamžių atstūmimo, bet ir dėl to, kad kas nors gali pranešti apie jos tėvą vaikų teisių apsaugos tarnybai, o ji būtų paimta iš namų.
Šią situaciją M. Lovelle ilgai slėpė. Net artimiausi vaikystės draugai nežinojo, kokiomis sąlygomis ji gyveno.
Pradėjusi tvarkyti butą, ji taip pat ėmė lankytis konsultacijose, kad galėtų išgyventi netektį ir su vaikyste susijusias sudėtingas emocijas. Vieno pokalbio metu moteris prisipažino apgailestaujanti, kad viską laikė paslaptyje ir negalėjo atvirai kalbėti apie ją lydėjusią gėdą.
Konsultantas pasiūlė pasidalyti jos nufilmuotu buto vaizdu. Kitą dieną M. Lovelle paskelbė sumontuotą įrašą „TikTok“ platformoje, kur jis greitai išplito. Nuo tada jos paskyrą pasekė daugiau nei 600 000 žmonių.
Moteris pripažino nesitikėjusi, kad ši vaizdo įrašų serija sulauks tokio didelio susidomėjimo. Ji tikisi, kad jos istorija padės geriau suprasti kaupimo problemą tiems, kurie su ja nebuvo susidūrę, o panašioje situacijoje esantiems žmonėms leis pasijusti ne tokiems vienišiems ir pasiruošti ateityje laukiančiam tvarkymui.
M. Lovelle taip pat nori priminti, kad prašyti pagalbos nėra nieko blogo, o už uždarų durų kitas žmogus gali susidurti su aplinkiniams nematoma našta.
Tvarkydamasi ji nepamiršta ir savęs: toliau reguliariai lankosi pas konsultantą, kiekvieną savaitę sportuoja su vyru, susitinka su draugais, kartu su sūnumi padeda kitiems ir savaitgaliais keliauja su vyru. Pasak jos, daugiausia jėgų suteikia laikas su mylimais žmonėmis.