Ekranų poveikis vaikams, emocijų valdymas ir tėvų vaidmuo aptarti tinklalaidėje „Gyvenu, o ne skrolinu“. Joje dalyvavo gydytojas psichiatras Mindaugas Jasulaitis ir Vilniaus universiteto Verslo mokyklos atstovė Akvilė Alauskaitė.
Laidoje „Gyvenu, ne skrolinu“ nagrinėjamas vaikų ir paauglių santykis su ekranais, skaitmeninė gerovė, probleminis technologijų naudojimas, saugumas internete bei skaitmeninio pasaulio įtaka kasdieniam ir šeimos gyvenimui.
M. Jasulaitis pabrėžė, kad emocinė savireguliacija nėra gebėjimas nepykti, neliūdėti ar nerodyti jausmų. Tai – kylusios emocijos atpažinimas ir įvardijimas, gebėjimas ją išbūti bei kontroliuoti savo elgesį.
Šių įgūdžių vaikas neatsineša gimdamas – juos formuoja tėvai ir aplinka. Psichiatras teigė, kad ekranai savaime nėra nei geri, nei blogi, tačiau jie gali greitai padėti suvaldyti tam tikrą emocinę būseną.
A. Alauskaitė atkreipė dėmesį, kad technologijos gali būti naudojamos aktyviai arba pasyviai. Aktyviam naudojimui priskiriamas ekranų taikymas ugdymo procese, kuris šiandien tampa vis sunkiau išvengiamas. Pasyvus naudojimas – vaizdo įrašų stebėjimas ar tinklalaidės klausymas.
Vaikai sunkiai toleruoja nuobodulį
Ekspertės teigimu, šiuo metu svarbu ne tik nustatyti ekranų ribas, bet ir išmokti gyventi naujoje realybėje. Tam, jos manymu, reikalingi tam tikri ritualai ir susitarimai šeimose, mokyklose bei universitetuose, padedantys reguliuoti naudojimąsi technologijomis ir išlaikyti sveiką laiką prie ekranų.
Nuobodžiaujantis vaikas dažnai pirmiausia ima telefoną, tačiau M. Jasulaitis ragino tėvus pagalvoti, kaip patys elgiasi apimti nuobodulio. Pasak jo, žmonėms apskritai sunku jį toleruoti, todėl nuolat ieškoma sensorinių dirgiklių.
Psichiatras pabrėžė, kad nereikėtų tikėtis, jog vaikas ar paauglys nuobodulį, liūdesį ar nekantrumą įveiks geriau nei suaugusieji. Ekranai šiuo požiūriu veikia efektyviai, nes vienu metu gali suteikti daug sensorinių impulsų ir greitai nuraminti.
Kada telefonas tampa pagrindiniu nusiraminimo būdu?
Nors dalis tėvų stengiasi mažamečiams ekranų neduoti, M. Jasulaitis sakė, kad nėra įrodymų, jog 15 minučių prie ekrano savaime pakenktų vaikui. Problema, jo teigimu, prasideda tada, kai ekranas tampa pagrindine emocijų reguliavimo priemone.
Mažas vaikas dar ne visada supranta, kas vyksta, ir dažnai nemoka įvardyti savo jausmų. Todėl telefonas trumpuoju laikotarpiu gali padėti sustabdyti emocinį protrūkį, tačiau ilgainiui toks sprendimas neugdo vaiko emocinės savireguliacijos.
A. Alauskaitė papasakojo apie kolegos Jungtinėse Valstijose atliktą tyrimą, kuriame dalyvavo 3–5 metų vaikai. Jiems ekranai būdavo duodami tada, kai atsirasdavo nuobodulys. Ilgalaikiai rezultatai parodė, kad toks būdas siejosi su didesniu vaikų pykčiu.
Ekspertė pabrėžė, kad vienas ar du kartai, kai vaikui duodamas išmanusis įrenginys, neišsprendžia nuobodulio problemos. Ji siūlė ieškoti kitų užsiėmimų: įtraukti vaiką į buities darbus, eiti pasivaikščioti, nuoširdžiai pasikalbėti arba kartu žiūrėti jo pasirinktą turinį.
A. Alauskaitės nuomone, technologijų ir emocinio disbalanso laikais ypač reikšmingas tampa ryšys. M. Jasulaitis pridūrė, kad besiformuojančiai vaiko psichikai svarbu susieti virtualų pasaulį su realiu gyvenimu.
Pykčio protrūkis nebūtinai reiškia priklausomybę nuo ekranų
Kalbėdamas apie vaiko pyktį, psichiatras ragino neskubėti kiekvienos tokios reakcijos vadinti priklausomybės nuo ekranų požymiu. Mažų vaikų ir pradinukų emocinis reguliavimas dar nėra pakankamai stiprus, todėl jiems sunku nutraukti įvairią veiklą – ne tik naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis.
Tokie protrūkiai nemalonūs ne tik aplinkiniams, bet ir tėvams, kurie gali pasijusti nesugebantys vaiko kontroliuoti ar nuraminti. M. Jasulaitis patarė: jei vaikas ima rėkti vis garsiau, suaugusieji turėtų kalbėti vis ramiau.
Ne mažiau svarbus ir pačių tėvų pavyzdys. Jei jie nuolat laiko telefoną rankose, silpnėja ryšys su vaiku, o ilgainiui tai gali jam pakenkti.
A. Alauskaitė pabrėžė, kad iš vaikų negalima reikalauti kitokio elgesio, nei rodo suaugusieji. Jei grįžę po darbo tėvai numeta daiktus ir iškart pasineria į telefoną, sunku tikėtis, kad vaikas elgsis kitaip. Vaikai, pasak jos, yra tėvų elgesio atspindys.