Viešuosiuose pirkimuose mažiausia kaina neretai tampa pagrindiniu pasirinkimo kriterijumi net ir vykdant sudėtingus statybos ar infrastruktūros projektus. Vis dėlto jų sėkmę lemia ne tik pasiūlymo suma, bet ir rangovo patirtis, sprendinių kokybė bei būsimos išlaidos.
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2025 metais kokybės kriterijus buvo taikomas vos 28,7 proc. tarptautinių ir supaprastintų pirkimų. Kodėl kokybę ir ilgalaikę projekto vertę įvertinti sudėtingiau nei kainą, kalbamės su statybos ir infrastruktūros bendrovės KRS vadovu Martynu Valančiumi.
Kainą pasirinkti paprasčiau, nes ją lengva pagrįsti
Pasak M. Valančiaus, viena pagrindinių priežasčių, kodėl dažnai pasirenkama mažiausia kaina, yra atsakomybės ir kontroliuojančių institucijų patikrinimų baimė. Kainos vertinimas esą yra objektyvus ir matematiškai aiškus, todėl sprendimą lengviau pagrįsti STT, Viešųjų pirkimų tarnybai ar Valstybės kontrolei.
Kokybiniams kriterijams nustatyti ir įvertinti reikia daugiau pasirengimo bei išsamaus projekto supratimo. Perkančiosios organizacijos taip pat turi užtikrinti, kad kriterijai būtų konkretūs, pamatuojami ir nesukeltų tiekėjų ginčų.
M. Valančiaus teigimu, tokiems kriterijams parengti būtina aukšta inžinerinė ir teisinė kvalifikacija. Be to, vien pirkimo metu nustatytų kokybės reikalavimų nepakanka – jų kontrolė projekto vykdymo metu pareikalautų papildomų organizacijos laiko ir lėšų, o aiškaus kontrolės mechanizmo dažnai nėra. Dėl to skaičius palyginti paprasčiau nei technologinius, kokybinius ar ilgalaikius sprendimus.
Privatus užsakovas žiūri ne tik į kainą
KRS vadovas viešųjų pirkimų praktiką palygino su žmonėms gerai pažįstama situacija – savo būsto remontu ar įrengimu. Jo teigimu, žmogus paprastai nesirenka meistro vien pagal mažiausią elektroniniu paštu atsiųstą sąmatą. Norima pabendrauti, įsitikinti specialisto gebėjimais, suprasti jo požiūrį, todėl kaina tampa tik vienu iš vertinimo kriterijų.
Panašiai, anot pašnekovo, vyksta ir privačiame statybų sektoriuje. Užsakovas su rangovu aptaria, kas įvertinta pasiūlyme, kokios rizikos likusios, ir tik tada, atsižvelgiant į visas aplinkybes, susitariama dėl kainos.
Vienas pasiūlymas ne visada atspindi statybų rinką
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2025 metais 40,6 proc. savarankiškai vykdytų tarptautinių ir supaprastintų pirkimų buvo gautas tik vienas pasiūlymas. Tačiau M. Valančius mano, kad šis rodiklis neparodo tikrosios padėties statybų sektoriuje, kuriame konkurencija esą yra itin didelė.
Jis pateikė KRS dalyvavimo mokyklos statybos konkurse pavyzdį: jame buvo gauta 11 pasiūlymų, o dar keli tiekėjai liko už konkurso ribos. Pašnekovo teigimu, retai pasitaiko pirkimų, kuriuose būtų mažiau nei trys pasiūlymai, o per pastaruosius 2,5 metų KRS vos vieną kitą kartą susidūrė su konkurencijos nebuvimu.
Jei konkurse dalyvauja tik viena įmonė, verta išsamiau įvertinti pirkimo sąlygas. Gali būti, kad jos atitiko tik vienos bendrovės galimybes arba buvo pritaikytos konkrečiam tiekėjui.
Pigus pasiūlymas savaime dar nereiškia rizikos
Vis dėlto itin mažą kainą taip pat reikėtų vertinti atsargiai, tačiau vien kainų skirtumo nepakanka rizikai nustatyti. Rangovai skiriasi savo veiklos pobūdžiu, specializacija ir stiprybėmis.
M. Valančius aiškino, kad specializuotų darbų pirkime mažesnė įmonė gali dirbti efektyviau nei didelis rangovas, įpratęs vykdyti kompleksinius projektus. Kiekviena bendrovė turi sritis, kuriose yra stipriausia, todėl jose gali pasiūlyti ir mažesnę kainą. Įtakos turi ir vertikali integracija. Dėl to pasiūlymus reikėtų vertinti atsižvelgiant į rangovo kompetencijas bei veiklos specifiką, o ne tik lyginti galutines sumas.
Objekto pastatymas – dar ne visos išlaidos
Infrastruktūros objekto išlaidos nesibaigia jį pastačius. Kadangi tokie objektai gali būti naudojami dešimtmečius, jų bendrą vertę lemia ir priežiūros, eksploatacijos bei atnaujinimo kaštai.
Tačiau, M. Valančiaus vertinimu, būsimos išlaidos dažnai dar prieš pasirenkant rangovą apskritai neįvertinamos. Jo teigimu, net tada, kai po konkurso galima pasiūlyti sprendimus, padėsiančius sumažinti eksploatacijos kainą, pakeitimų dažnai vengiama, nes nenorima prisiimti asmeninės atsakomybės ir pasirašyti už kitokį sprendimą.
Taip galimybė ateityje sutaupyti lieka neišnaudota – net jei sprendimo pakeitimas būtų ekonomiškai naudingas.
Problema prasideda dar prieš paskelbiant pirkimą
KRS vadovo nuomone, pagrindinė kliūtis nėra netinkamas teisinis reguliavimas. Viešųjų pirkimų įstatymas, jo teigimu, suteikia pakankamai galimybių įsigyti kokybiškus darbus už racionalią kainą. Tačiau tam būtina daugiau išteklių skirti dar pirkimo inicijavimo etape.
Perkančiosios organizacijos neretai formaliai laikosi nustatytų taisyklių, bet nepasiekia esminio tikslo – racionalaus lėšų naudojimo. Vėliau tenka mokėti už pasirengimo pirkimui metu padarytas klaidas.
Pašnekovo teigimu, vis dar vyrauja nuostata, kad pirkimui pakanka minimalius reikalavimus atitinkančio statybos projekto, o rangovas, pasiūlęs mažiausią kainą, išspręs projektavimo ar planavimo trūkumus. Praktika, anot jo, rodo priešingai.
Dažnai svarbiausia tampa kuo greičiau pažymėti, kad projektas įgyvendintas, todėl pasirengimui skiriama per mažai dėmesio: nepakankamai apgalvojama procedūra, tinkamai neparengiama viešojo pirkimo sutartis ir kiti projektui įgyvendinti svarbūs dokumentai.