Šių metų Europos kino festivalis „Scanorama“ retrospektyvose sugretina du pasaulyje pripažintus, tačiau Lietuvoje mažiau žinomus kūrėjus – vengrų režisierę Mártą Mészáros (g. 1931) ir švedų kino kūrėją Hansą Alfredsoną (1931–2017).
Festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė teigia, kad kartu su kino archyvaru Aleksu Gilaičiu šįkart nuspręsta sujungti dvi skirtingas kūrybines perspektyvas. Jos apima nevienodas Europos teritorijas ir skirtingas kultūrines patirtis.
Pasak G. Arlickaitės, M. Mészáros kūryboje svarbi išpažintinė, jos charakterį formuojanti tema, o H. Alfredsonas laikomas ironiško bei makabriško komedijinio žanro ikona. Šios dvi kryptys festivalyje pristatomos kaip netikėtai darnus kinematografinis dialogas.
M. Mészáros biografijoje svarbi individo ir politinių sistemų priešprieša bei ankstyvi praradimai. Kadangi komunistinių pažiūrų jos tėvas siekė pabėgti nuo diktatūros Vengrijoje, būsimos režisierės vaikystė prabėgo Sovietų Sąjungoje. Ketvirtajame dešimtmetyje, prasidėjus Stalino represijoms, tėvas dingo, o netrukus mergaitė neteko ir motinos.
Baigusi kino studijas Maskvoje, M. Mészáros sugrįžo į Vengriją, kur gyveno ir kūrė. 1960 m. ji pradėjo dirbti kino studijos „Mafilm“ 4-ojoje grupėje. Ten režisierė susipažino su kino kūrėju Miklósu Jancsó, kuris vėliau tapo jos vyru.
Režisierės kūrybos pagrindą atskleidžia vadinamoji dienoraščių trilogija: „Dienoraštis mano vaikams“ (1983), pelnęs Didįjį prizą Kanų kino festivalyje, „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (1987) ir „Dienoraštis mano tėvui ir motinai“ (1990). Šiuose filmuose nagrinėjamas neatitikimas tarp idealų ir tikrovės, kartų susvetimėjimas bei tradicinės šeimos žlugimas.
Tas pačias temas pratęsia ir vėlesnė M. Mészáros juosta „Šiaurės pašvaistė“ (2017). Joje vaizduojami sudėtingi šeimos ryšiai, asmenines ir visuomenines įtampas atskleidžiantys lyčių vaidmenys, praeities traumos bei pokario Vengrijos tikrovė. Šie motyvai sujungia skirtingus režisierės meninės biografijos laikotarpius.
H. Alfredsono filmuose dėmesys krypsta į visuomenės galios struktūras, kurios skatina smurtą ir žiaurumą. Tai atsiskleidžia juostoje „Žmogžudystė be klastos“ (1982), laikomoje vienu reikšmingiausių Švedijos kino istorijos filmų. Pasakojimas apie neapykantą ir kerštą Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“, o pagrindinį vaidmenį sukūręs Stellanas Skarsgårdas sulaukė tarptautinio pripažinimo.
Filme „P&B“ (1983) režisierius demaskuoja visuomenės godumą ir biurokratijos pinkles, pasitelkdamas visuomenėje nepritapusių sukčių duetą.
Juostoje „Apgaulinga kaip vanduo“ (1985) H. Alfredsonas atsitraukia nuo įprasto politinio humoro ir kuria įtemptą psichologinį trilerį, paremtą pagrindinėmis Williamo Shakespeare’o „Otelo“ temomis. Klaustrofobišką filmo atmosferą sustiprina aktorių Malin Ek ir Sverre’ės Ankerio Ousdalio duetas. Šis kūrinys buvo įvertintas dviem nacionaliniais „Auksinio vabalo“ apdovanojimais.
Europos kino festivalis „Scanorama“ šiemet vyksta lapkričio 5–22 dienomis. Seansai rengiami Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Visagine ir Gargžduose.