Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, kunigas Marius Talutis priminė šių progų reikšmę, kalbėjo apie maldą už mirusiuosius, kapų tvarkymą ir kremavimą. Jo teigimu, Bažnyčia kremavimo nedraudžia, tačiau pirmenybę teikia palaidojimui kape, kriptoje ar sarkofage.
Visų Šventųjų diena pirmiausia siejama su šventumu, išganymo džiaugsmu ir gyvenimu pagal Kristaus Evangeliją. Šią dieną pagerbiami visi šventieji – ne tik oficialiai paskelbtieji, bet ir tie, kurie nėra kanonizuoti, tačiau, tikima, yra su Kristumi Rojuje.
Kunigas prisiminė ir Alytaus žmones, kurių gyvenimuose matėsi tikėjimas bei pasiaukojimas. Tarp jų – Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios kunigai kankiniai Konstantinas Paulavičius ir Vincentas Mazurkevičius. 1941 metų birželio 24 dieną, po šv. Mišių bažnyčios šventoriuje, abu jie buvo nacių fašistų sušaudyti per karo keršto akciją. Kunigai galėjo slėptis ar pasitraukti, tačiau liko su žmonėmis, aukojo šv. Mišias ir slėpė žmogų nuo mirties.
M. Talutis sakė, kad Lietuva taip pat galėtų svarstyti šių kunigų beatifikacijos bylą. Tam pirmiausia reikėtų jų kūnus ekshumuoti ir, kaip kankinius bei didvyrius, pagarbiai perlaidoti Šv. Liudviko bažnyčios kriptoje.
Dar vienu Alytaus šviesuoliu kunigas įvardijo Stasį Bendaravičių (1919–2014), tremtinį, kasdien lankiusį bažnyčią ir palaidotą Daugų gatvės kapinėse. Jis pasiūdavo šimtus kunigų sutanų, kartu melsdamasis už kiekvieną klieriką ar kunigą. Pasak M. Talučio, tai buvo kuklus, tylus ir nepaprastai pasiaukojantis žmogus.
Vėlinės, skirtingai nei Visų Šventųjų diena, yra ypač skirtos maldai už mirusiuosius. Tikinčiųjų dėmesys krypsta į skaistyklą, kur, kaip mokoma, žmogus apsivalo nuo nuodėmių. Gyvieji mirusiesiems gali padėti maldomis, visuotiniais atlaidais ir gerais darbais. Abi šios dienos primena tikėjimą nemirtingumu bei viltį po mirties būti su Dievu.
Vėlinių prasmė – ne vien sutvarkyti kapus
Kunigas patarė tikintiesiems per šias dienas dalyvauti šv. Mišiose, priimti šventąją Komuniją, prireikus atlikti Išpažintį ir aplankyti kapus. Lietuvoje įprasta minėti ne tik Vėlines, bet ir visą Vėlinių oktavą – savaitę bažnyčiose kasdien aukojamos šv. Mišios už mirusiuosius, giedamos giesmės, rengiamos gedulinės procesijos kapinėse.
Procesijose skamba senoji giesmė „Rūsčią dieną amžiai lemia“. M. Talučio teigimu, tai išskirtinio grožio ir prasmės kūrinys, kurio žodžiai bei melodija įkvėpė žymius pasaulio kompozitorius.
Vėlinės, pasak kunigo, taip pat yra proga sustoti ir permąstyti savo gyvenimą, prisiminti žmones, kuriuos teko sutikti, bet kurie jau išėjo. Tai – atminties ir išminties mokykla.
Kapų priežiūroje svarbiausia neturėtų būti varžymasis, paminklų dydis ar žvakių bei gėlių gausa. Tikėjimas padeda atskirti laikinus išorinius rūpesčius nuo amžinybės ir galutinės prasmės. Mirusiajam, M. Talučio teigimu, labiau reikia maldos, šv. Mišių aukos ir artimo meilės darbų, o ne materialių atminimo ženklų.
Jis taip pat ragino jaunuoliams pasakoti apie mirusiųjų gyvenimus. Svarbu ne tik papuošti, pavyzdžiui, močiutės kapą, bet ir žinoti jos mergautinę pavardę, kilmę bei darbus.
Kunigas pastebėjo, kad kapinių vaizdas per kelis dešimtmečius pasikeitė: seniau dažniau būdavo statomi aukšti mediniai kryžiai, vėliau paplito dideli akmeniniai paminklai, o dabar kapai neretai dengiami plokštėmis. Šiuolaikinės kapinės vis labiau primena tvarkingus miestus su sklypais, vandentiekiu, šaligatviais ir kvartalais. Vis dėlto M. Talutis sakė pasigendąs senųjų lietuviškų kapinių – kalnelių, didelių medžių, medinių kryžių ir paslapties.
Ryšys su mirusiaisiais nenutrūksta
Jeigu žmogus negali aplankyti artimojo kapo, prasminga melstis namuose ar bažnyčioje. Katalikų tikėjimas kalba apie šventųjų bendravimą – ryšį tarp gyvųjų ir tų, kurie jau peržengė šio laiko bei erdvės slenkstį. Todėl, pasak kunigo, tikėjimo šviesoje tiltai tarp gyvųjų ir mirusiųjų nėra sugriauti.
Per Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, per tris dienas, M. Talutis su vargonininku bei patarnautojais aplanko 21 kapines Alytaus Šv. Liudviko ir Nemunaičio parapijų teritorijoje. Jie su malda ir giesme aplanko net tas vietas, kur kapinių pėdsakų beveik nebelikę, pavyzdžiui, Saulės gatvės kapines.
Kunigas pasakojo kapinėse prisimenantis žmones, su kuriais bendravo ar kurių laidotuvės įsiminė. Jo manymu, parapijos kapinės tampa tarsi kitoje erdvėje esančia bažnyčios dalimi, pripildyta žmonių gyvenimo istorijų.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad kapinėse reikėtų geriau įamžinti išskirtines asmenybes: Klevų gatvės kapinėse palaidoti pareigas eidami žuvę policininkai ir kariškiai, Alytaus miesto garbės piliečiai, laisvės kovų dalyviai bei nacių įvykdytos karo keršto akcijos nekaltos aukos. M. Talučio teigimu, tai yra mūsų herojai ir autoritetai, kuriuos turėtų pažinoti ateities kartos.
Laidotuvės primena gyvenimo trapumą
Kunigo tarnystė apima įvairias žmogaus gyvenimo patirtis – nuo gimimo iki mirties. M. Talutis pabrėžė, kad kiekvienos laidotuvės yra vienintelės ir nepakartojamos, kaip ir pats žmogaus gyvenimas. Nors kai kurios situacijos sukelia didelį emocinį krūvį, kunigo tarnystė kartu suteikia ramybės ir vilties.
Gedulas kiekvienam žmogui yra skirtingas. Kunigas prisiminė Kernavės parapijoje laidotą vyrą, kuris dešimtmečius po darbo autobusu važiuodavo iš Vilniaus prie savo mamos kapo ir vėliau grįždavo namo. Šis pasakojimas, jo manymu, rodo, kokie skirtingi gali būti ryšiai, atsisveikinimas ir gebėjimas paleisti.
Gedulo kelyje ypač svarbūs vieni metai – per juos žmogus išgyvena visą metų laikų ir švenčių ratą bei mokosi gyventi pasikeitusiomis sąlygomis. Tačiau nėra vieno termino, per kurį privalu „atsigauti“: kiekvienas turi teisę gedėti tiek, kiek jam reikia.
Kremavimas: ką apie jį sako Bažnyčia?
Romos Katalikų Bažnyčia žmogaus kūno kremavimo klausimu instrukcijas paskelbė 1963, 2016 ir 2023 metais. Jose teigiama, kad pats kremavimas savaime nepaneigia nei tikėjimo sielos nemirtingumu, nei mokymo apie kūno prisikėlimą.
Vis dėlto Bažnyčia pirmumą teikia mirusiojo kūno palaidojimui kape, kriptoje arba sarkofage. M. Talučio teigimu, kremavimas neturėtų būti pasirenkamas vien dėl mados – tai turėtų būti gerai apgalvotas ir pasvertas sprendimas.
Kunigas sakė kremavimą vertinantis su nerimu, nes pelenuose, kitaip nei kauluose, nelieka informacijos apie žmogų. Kaulai, palaidoti žemėje, gali išlikti šimtus metų, o šiuolaikinis mokslas iš jų gali nustatyti daug duomenų, ištirti DNR ir atlikti kitus tyrimus. Pelenai, jo žodžiais, tokios informacijos nebeišsaugo.
Tačiau svarbiausia, pasak M. Talučio, yra pagarba mirusiojo valiai. Jeigu žmogus gyvas būdamas prašė jo nekremuoti, šio prašymo reikėtų paisyti. Lygiai taip pat nederėtų ignoruoti žmogaus pageidavimo būti kremuotam.
Sudėtingų situacijų gali kilti šeimoje, kai miršta jaunas žmogus: sutuoktinis ir vaikai pageidauja kremavimo, o tėvai jam prieštarauja. Tokiu atveju, kunigo nuomone, reikėtų atsižvelgti į tėvų valią, nes būtent jie suteikė žmogui kūną.
M. Talutis yra girdėjęs, kad kai kuriems artimiesiems atsisveikinti su urna lengviau. Tačiau jis taip pat girdėjo žmonių pasakojimų, kad prie urnos kapo nejaučiama mirusiojo artumo. Kunigo manymu, tai gali būti susiję su tuo, kad pelenai yra nebylūs, o kaulai – žmogaus kūno dalis.
Pelenų vieta – ne namuose ir ne gamtoje
Krikščionys kapą laiko prisikėlimo laukimo vieta. Todėl, tikėdami kūno prisikėlimu, jie kapus lanko ir kaip galimo būsimo susitikimo bei bendravimo tęsinio vietą.
Bažnyčia taip pat ragina vengti mirusiojo nuasmeninimo, todėl pelenų nederėtų išbarstyti gamtoje. M. Talučio teigimu, pelenai gali būti išberti, tačiau tai turėtų būti daroma į duobę, į kapą. Jis prisiminė atvejį, kai garbaus amžiaus moteris norėjo būti kremuota, bet vaikams nurodė, kad jos pelenai privalo liestis su žeme. Pelenai buvo palaidoti kape, o poilsio vieta pažymėta – toks sprendimas neprieštarauja krikščioniškam tikėjimui.
Kunigas pastebėjo, kad laidojimo papročiai keičiasi kartu su gyvenimo būdu. Šiandien žmonėms įtaką daro agrarinė, pramoninė ir skaitmeninė kultūros. Todėl laidojimas kape pereina į kolumbariumus, o kai kur – į pelenų išbarstymą jūroje. Ateityje, jo manymu, gali atsirasti ir pelenų išbarstymas kosmose.
Vis dėlto Katalikų Bažnyčia aiškiai nurodo, kad pirmenybė turėtų būti teikiama palaidojimui kape, ypač Lietuvoje, kur tam dar yra sąlygos. Nebūtina statyti akmeninio paminklo – tvarumo sumetimais galima pasirinkti kuklų medinį kryžių, kuris po kelių dešimtmečių sunyktų, o vieta būtų panaudota kitam laidojimui.
M. Talutis pateikė ir islamo pavyzdį: šioje religijoje kremavimas draudžiamas, todėl net žemės stokojančiame Dubajuje musulmonai laidojami į žemę. Katalikų religija kremavimo griežtai nedraudžia, tačiau labai rekomenduoja kūną palaidoti.
Žmogui, kuris per Vėlines stovės prie artimojo kapo ir jaus skausmą, kunigas priminė krikščionišką amžinojo gyvenimo viltį. Artimas žmogus, kuris žemėje buvo bendrakeleivis, tikinčiajam tampa draugu ir užtarėju Danguje pas Dievą. M. Talučio teigimu, žmogus nėra prarastas tam, kuris myli.