Koncertą „Penkios tango impresijos“ vainikuos to paties pavadinimo Ástoro Piazzollos kūrinys. Akordeonininkas ir pedagogas Tadas Motiečius pasakoja, kad vaikystėje ir paauglystėje šio kompozitoriaus muzikos nemėgo, tačiau maždaug prieš dešimtmetį, jau įgijęs daugiau gyvenimiškos patirties, ją atrado iš naujo. Dabar Piazzollos kūrinius jam tenka atlikti dažnai, ypač artėjant šventiniam laikotarpiui.
Kartu su Valstybiniu Vilniaus kvartetu – pirmuoju smuiku Dalia Kuznecovaite, antruoju smuiku Algirdu Šochu, altininke Kristina Anusevičiūte ir violončelininku Viktoru Rekalu – T. Motiečius atliks ir Vokietijoje gyvenančios kompozitorės Dianos Čemerytės kūrinį „Jahre ohne Mozart“ („Metai be Mozarto“). Pirmoje koncerto dalyje skambės vien styginių atliekami suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus ir norvego Edvardo Griego kvartetai.
Vis dėlto daugiausia dėmesio krypsta į A. Piazzollą ir jo temperamentingąją siuitą. Apie kompozitoriaus kelią, tango nuevo savitumą bei akordeono vietą akademinėje muzikoje kalbėjomės su repeticijose ir paskaitose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Balio Dvariono muzikos mokykloje nuolat besisukančiu T. Motiečiumi.
Piazzolla tradicinį tango pavertė nauju žanru
T. Motiečius pabrėžia nesąs Piazzollos biografijos ekspertas, tačiau kompozitoriaus kelias į pripažinimą buvo sudėtingas. Jo muziką ilgai atmetė ir tradicinio tango gerbėjai, ir dalis akademinės aplinkos. Tarptautinę šlovę Piazzolla pelnė sukūręs savitą muziką, peržengusią įprastas žanrų ribas.
Svarbiausias jo indėlis – tradicinio tango susiejimas su džiazu ir klasikinės muzikos formomis. Taip gimė tango nuevo, arba naujasis tango. Ši muzika pirmiausia skirta klausytis, o ne šokti. Tam įtakos turėjo ir kompozitoriaus studijos Paryžiuje, kur jis sutiko garsią kompozicijos pedagogę Nadią Boulanger.
Apie 1954-uosius į Paryžių atvykęs Piazzolla demonstravo puikų polifonijos, kontrapunkto ir simfoninės kūrybos išmanymą. Pasak plačiai paplitusios istorijos, jis Boulanger parodė savo kūrinius, tačiau pedagogė pastebėjo, kad juose trūksta paties autoriaus tapatybės. Ji paprašė parodyti, kas jis iš tiesų yra. Piazzolla paėmė bandoniją ir atliko tango improvizacijas. Tuomet Boulanger atpažino jo tikrąjį balsą ir paskatino neatsisakyti savosios muzikos.
Nors dar iki tol kompozitorius buvo parašęs nemažai simfoninių kūrinių ir kitų reikšmingų opusų, šis paskatinimas sustiprino jo pasitikėjimą bei paskatino nuosekliai plėtoti individualų stilių. T. Motiečiaus vertinimu, būtent dėl to pasaulis turi vienintelį ir nepakartojamą Ástorą Piazzollą.
„Penkios tango impresijos“ – ne kiekvienam atlikėjui
Pasak akordeonininko, „Penkias tango impresijas“ ištiko daugelio populiarių kūrinių likimas. Dažnai atliekama muzika gali būti nuvalkiota, ypač kai jos imasi tam nepasirengę muzikantai. T. Motiečius prisimena mokytojo posakį apie Mozartą: jį groja arba pirmų klasių mokiniai, arba genialūs atlikėjai. Kai vieno autoriaus kūrinius atlieka visi – nuo pradedančiųjų iki virtuozų, – jie gali būti „nugrojami“.
Vis dėlto „Penkios tango impresijos“ esą yra itin gilus kūrinys, atsiveriantis ne kiekvienam. Pats T. Motiečius Piazzollą pasirinko jau baigęs studijas ir subrendęs kaip atlikėjas, kai galėjo geriau suprasti šio žanro muziką bei jos emocinį turinį.
Šią siuitą 1989 metais Niujorke su garsiuoju „Kronos“ kvartetu bandonija įrašė pats Piazzolla. Prieš tai kompozitoriui buvo atlikta sudėtinga širdies operacija, o jo būklė buvo labai sunki. Po gydymo atsigavęs Piazzolla netrukus parašė „Penkias tango impresijas“.
Pirmoje dalyje „Asleep“ („Miegant“) skambantis ritmas primena širdies ar likimo dūžius. Antroji dalis „Loving“ („Mylint“) yra melodingesnė ir greitesnė, tačiau jos pabaigoje vėl girdimas pasikartojantis „bum-bum“ motyvas.
Trečioji dalis „Anxiety“ („Nerimas“) išsiskiria veržliu tempu, nuolat kintančia harmonija ir kampuotu ritmu. Ispanišką pavadinimą turinti ketvirtoji dalis „Despertar“ reiškia „Prabudimą“. Joje daug kartų kartojama ta pati keturių natų melodinė seka, primenanti Beethoveno „Likimo“ simfoniją. Siuitą užbaigia „Fear“ („Baimė“) – kompozicine prasme fuga.
„Kronos“ kvartetas šį kūrinį su Piazzolla įrašė beveik be repeticijų, kone iš pirmo karto. Kvarteto muzikantai vėliau yra sakę, kad tai tikriausiai buvo trumpiausias įrašas jų gyvenime.
Piazzollos negalima groti vien pagal natas
Techniniu požiūriu kūrinys nėra visiškai neįveikiamas, tačiau norint perteikti jo esmę būtina atskleisti visus emocinius sluoksnius ir potekstes. T. Motiečiaus teigimu, Piazzollos muzikos negalima atlikti vien mechaniškai pagal partitūrą. Joje svarbiausia sekti emocinę būseną, net jei akademiniu požiūriu kai kurie skambesio elementai gali pasirodyti netaisyklingi ar „nešvarūs“.
Tokie niuansai esą būtini muzikai, kilusiai Argentinos gatvėse ir prastos reputacijos klubuose. Joje negali būti sterilumo, nes tai buvo laisvo, intensyvaus gyvenimo aplinkoje susiformavęs žanras. T. Motiečius mano, kad kartais ir kitų kompozitorių kūrinius atlikėjai pernelyg sudvasina, todėl muzika tampa formali ir praranda emocinę jėgą.
Su Valstybiniu Vilniaus kvartetu jis tikisi to išvengti. Skirtingai nei grojant su orkestru, kuriam vadovauja dirigentas, kartu su kvartetu solistas turi daugiau atsakomybės už bendrą muzikinį vyksmą. Akordeonininkas gali vadovauti kūnu ar rankos judesiu, tačiau kartais sąmoningai to atsisako, kad neužgožtų kolegų.
Tokį muzikavimą T. Motiečius lygina su pokalbiu: keturi stygininkai kvėpuoja vienu ritmu, o akordeonistas atlieka savo vaidmenį. Visi garsai turi susilieti į vieną visumą. Styginių kvarteto ir akordeono derinys nėra dažnas, todėl šis ansamblis atlikėjui atrodo ypač įdomus.
Kiekvienas Piazzollos atlikimas – kitoks
T. Motiečius sako kaskart atrandantis ką nors naujo. Kadangi ši muzika remiasi improvizaciniu pradu, scenoje nuolat vyksta kūrybos procesas. Skambesys priklauso nuo konkrečios dienos nuotaikos ir atlikėjo savijautos.
Pasak jo, muzika gali gydyti, todėl atlikėjo perduodama emocija vienaip ar kitaip pasiekia klausytoją. Piazzollos muzika, akordeonininko žodžiais, primena sužeistą ir gydytojų susiūtą kompozitoriaus širdį – ji paliečia žmones. Dėl to tos pačios Piazzollos kompozicijos neįmanoma kelis kartus atlikti vienodai.
Piazzolla mirė 1992 metais. Iki tol jo kūriniai didžiosiose salėse skambėdavo retai arba visai nebuvo atliekami. Kaip dažnai nutinka didiems kūrėjams, tikrasis pripažinimas jį pasiekė po mirties. Vienas iš muzikų, padėjusių Piazzollos kūrybai patekti į klasikinės muzikos sales, buvo Gidonas Kremeris su savo orkestru.
Akordeono kelias į filharmoniją
T. Motiečius pastebi, kad panašų kelią kaip Piazzollos tango nuėjo ir akordeonas. Anksčiau šis instrumentas dažnai buvo laikomas užstalės pasilinksminimų dalimi, todėl jo vietą akademinėje scenoje taip pat teko įrodyti.
Instrumento reputacija priklauso nuo jo ambasadorių – kompozitorių ir atlikėjų, jų požiūrio į darbą bei pastangų. Šiandien savo aplinkoje T. Motiečius nejaučia, kad akordeonas būtų nuskriaustas, tačiau nepamiršta, jog dabartinę padėtį sukūrė ankstesnės profesionalų kartos Europoje.
Akordeonas filharmonijoje kaip solinis instrumentas dabar atrodo visiškai natūraliai, nors prieš penkiasdešimt metų tai būtų buvę sunkiai įsivaizduojama. Todėl dabartinei ir jaunesnei atlikėjų kartai, jo nuomone, svarbu nenustoti dirbti ir nelaikyti populiarumo savaime suprantamu dalyku.
Programoje – ir Dianos Čemerytės kūrinys
Šiuolaikinės muzikos akordeonui įrašai T. Motiečiui visada patraukia dėmesį, nes tokia kūryba nėra dažna. Prieš kelerius metus jis susirašinėjo su Vokietijoje gyvenančia D. Čemeryte ir domėjosi jos kūryba. Kompozitorės muzika Vokietijoje atliekama ir leidžiama.
D. Čemerytė buvo pasiūliusi, kad jos natas išleistų Muzikos informacijos centras. Kūrinį „Jahre ohne Mozart“ prieš dešimtmetį atliko Čiurlionio kvartetas su akordeonininku Raimondu Sviackevičiumi, tačiau vėliau T. Motiečiaus ryšys su kompozitore nutrūko.
Ieškodamas kūrinio akordeonui ir styginių kvartetui, atlikėjas vėl prisiminė „Jahre ohne Mozart“ ir gavo pasiūlymą jį atlikti. Kompozicijoje originalios Mozarto citatos susipina su šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis, o akordeonas naudojamas ir kaip perkusinis instrumentas.
T. Motiečiaus teigimu, akordeonas ir kvartetas čia dera puikiai. Garsų visuma tokia tanki, kad kartais sunku atskirti, ar groja kvartetas, ar visas orkestras. Atlikėjai žada šį programos kūrinį pateikti kuo įdomiau – jis turėtų tapti vienu išskirtiniausių koncerto momentų.