Vilnietė Renata šiandien mokosi gyventi su dukros Erikos ir anūkės Malijos netektimi. Tačiau dar iki tragedijos jos gyvenime brendo noras padėti šeimoms, patiriančioms skaudžiausius išgyvenimus. Ji svajojo tapti netekties dula – žmogumi, kuris ne panaikina skausmą, o būna šalia, išklauso, apkabina ir leidžia gedėti kiekvienam savaip.
Dabar ši svajonė Renatai įgavo dar didesnę prasmę. Savo patirtimi ji nori dalytis su kitomis moterimis, išgyvenančiomis artimo žmogaus netektį. Renata tiki, kad kartais svarbiausia pagalba nėra patarimai ar paguodos frazės – pakanka žmogaus, kuris supranta ir nepalieka vienos.
Svajonė padėti kitiems atsirado dar prieš tragediją
Renata yra šešių vaikų mama ir trijų anūkų močiutė. Mintis tapti dula jos gyvenime kilo dar tada, kai ji pati nebuvo susidūrusi su tokia skaudžia netektimi.
Viskas prasidėjo nuo dukros laimėtos konsultacijos su dula. Susipažinusi su šia veikla, Renata susidomėjo ir nusprendė pati mokytis. Vėliau ji suprato, kad labiausiai norėtų padėti šeimoms, netekusioms vaikų, išgyvenančioms persileidimą ar kitus sunkius išbandymus.
„Visą laiką mintys sukosi, kad aš noriu eiti į netekties dulavimą“, – pasakoja ji.
Apie savo norą Renata prasitarė fotografei. Ši ją supažindino su paramos fondo „Tuk tuk širdele“ vadove Alina Šiaulevičiūte. Moterys pradėjo bendrauti telefonu ir susirašinėti, o Alina kvietė Renatą prisijungti prie fondo rengiamų stovyklų vaikų netekusioms mamoms.
Nors susitikti gyvai kol kas nepavyko, Renata vis labiau jautė, kad ši veikla jai artima. Fondas tapo vieta, siejama su jos troškimu būti šalia gedinčių šeimų.
Paramos fondas „Tuk tuk širdele“ globoja šeimas, susiduriančias su vaikų ligomis ir netektimis, teikia emocinę paramą bei buria mamas bendrystei. Dabar Renata pati nori padėti žmonėms nelikti vieniems su skausmu.
Per vieną dieną neteko dukros ir anūkės
Rugpjūčio 4-oji Renatos gyvenimą padalijo į „iki“ ir „po“. Per avariją žuvo jos dukra Erika, dar trejų metų nesulaukusi anūkė Malija ir kartu su jomis važiavusi dukros partnerio mama. Mažoji Malija mirė įvykio vietoje, o jos mama, nepaisant medikų pastangų, ligoninėje.
Renata vienu metu prarado du itin brangius žmones – dukrą ir anūkę.
„Kadangi dabar pati einu šiuo netekties keliu, mano noras padėti kitiems tapo dar didesnis“, – sako ji.
Renata supranta, kad gedulas kiekvienam žmogui yra kitoks. Vienam reikia psichologo, kitam – pokalbio, o trečiam pakanka galimybės pabūti tarp žmonių, kurie neklausinėja ir nenurodo, kaip reikėtų jaustis.
Ne visos moterys nori ar gali kreiptis į psichologą. Kartais svarbiausia turėti šalia žmogų, kuriam nereikia aiškinti, kodėl skauda, kodėl sunku atsikelti ar kodėl netikėtai pasipylė ašaros.
„Gyvendama su netekties skausmu suprantu, kad jeigu pati nenorėsiu sau padėti, iš šalies niekas už mane to nepadarys“, – teigia Renata.
Ji pabrėžia, kad gedului nėra nustatyto termino. Niekas neprivalo po tam tikro laiko nustoti verkti, susitaikyti ar grįžti į ankstesnį gyvenimą. Kiekvienas gedėjimą išgyvena savaip, o skausmas neturi kalendoriaus.
Sunkiomis akimirkomis Renatai padeda muzika. Klausydamasi kelių jai svarbių dainų ji gali išlieti susikaupusius jausmus. Bent kartą per savaitę ji stengiasi skirti laiko sau: pabūti viena, uždegti žvakę, pažvelgti į dukros ir anūkės nuotraukas, mintyse su jomis pasikalbėti ir išsiverkti.
„Ir gedului laiko nėra. Nėra taip, kad tu privalai po mėnesio jau nebegedėti“, – sako ji.
Kapavietėje priimtą sprendimą palaimino klebonas
Po laidotuvių Renata patyrė akimirką, kuri dar kartą priminė, kad gedėti reikia taip, kaip diktuoja širdis.
Pamačiusi ant kapo nuvytusias gėles, ji nusprendė jas nurinkti ir sutvarkyti kapavietę, nors nuo laidotuvių dar nebuvo praėjęs mėnuo. Renata buvo girdėjusi įsitikinimų, kad taip elgtis dar negalima.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, ji papasakojo apie savo sprendimą. Klebonas ją nuramino ir pasakė, kad mėnesio laukti nereikia – svarbiausia viską daryti iš širdies.
Šie žodžiai Renatai įstrigo. Ji dar kartą suprato, kad niekas geriau už ją pačią nežino, kaip atrodo jos gedulas ir koks yra jos skausmas.
Paskutinis pokalbis su dukra tapo skaudžiu prisiminimu
Tarp daugybės prisiminimų apie Eriką Renata nuolat grįžta prie paskutinio jų pokalbio.
Tą dieną jos trumpai susiskambino, kaip įprastai. Renata dukrai sakė, kad galbūt nereikėtų niekur važiuoti su mažąja ir geriau būtų likti namuose. Erika ją nuramino, kad viskas bus gerai.
Nė viena iš jų tada nežinojo, kad tai – paskutinis pokalbis.
Sužinojusi apie avariją, Renata ne kartą svarstė, ar galėjo ką nors pakeisti: gal reikėjo pasakyti kitaip, gal dar kartą paskambinti. Tokie klausimai po artimo žmogaus mirties kyla daugeliui, tačiau Renata mokosi sau priminti, kad ji negalėjo numatyti tragedijos ir jos sustabdyti.
„Ką aš galėjau pakeisti?“ – klausia savęs Renata. Jos atsakymas – nieko.
Kasdienybėje ji pamažu mokosi gyventi toliau. Ji gali šypsotis, bendrauti ir būti tarp žmonių, tačiau tai nereiškia, kad skausmas išnyko. Pamačius į Maliją panašų vaiką ar gatvėje sutikus raudonplaukę merginą, panašią į Eriką, ašaros pačios kaupiasi akyse.
Net mažiausia detalė gali sugrąžinti brangiausius prisiminimus. Būna dienų, kai skausmas užklumpa netikėtai, tačiau Renata stengiasi dėl to savęs nekaltinti ir leidžia sau jausti tai, kas tą dieną kyla viduje.
„Kas man padeda keltis iš lovos, tai mintis, kad jeigu aš atsigulsiu ir gulėsiu, Erika ir Malija bus nelaimingos“, – sako ji.
Meilė dukrai ir anūkei niekur nedingo. Dabar ji išreiškiama prisiminimais, pokalbiais mintyse, uždegta žvake ir noru gyventi toliau.
Norės sukurti saugią erdvę gedinčioms moterims
Renata nori savo patirtį ir seniai puoselėtą svajonę paversti pagalba kitoms moterims. Šią veiklą ji vykdys kartu su Rūta, kuri taip pat yra fondo „Tuk tuk širdele“ narė ir pati yra mama.
Moterys planuoja kurti jaukią ir palaikančią erdvę, kurioje netektį išgyvenančios moterys galėtų būti savimi, pasidalyti istorijomis arba tiesiog pabūti tyloje.
Ši iniciatyva papildys fondo „Tuk tuk širdele“ veiklą, kurioje svarbios emocinė pagalba, bendrystė ir mamų tarpusavio palaikymas. Renatą, Rūtą ir fondą sieja noras, kad netektį patiriančios moterys neliktų vienos su savo skausmu.
Renata neketina nustatyti griežtų taisyklių ar iš anksto numatyti tikslaus susitikimų scenarijaus. Jai svarbiausia, kad kiekviena atėjusi moteris jaustųsi priimta.
„Aš nenoriu suteikti kažkokių lūkesčių. Noriu viską daryti iš širdies ir jausmo. Man svarbu, kad kiekviena moteris, atėjusi su savo skausmu, galėtų jaustis laisvai, nevaržomai ir galėtų būti su savo jausmais“, – pasakoja ji.
Pirmąjį susitikimą planuojama surengti lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį moterys turėtų susitikti Vilniuje. Iš pradžių susitikimai vyks kartą per mėnesį, o vėliau, atsižvelgiant į poreikį, galėtų būti rengiami ir kituose Lietuvos miestuose.
Renata ir Rūta nesitiki, kad vienas susitikimas panaikins skausmą ar pakeis praeitį. Jos nori pasiūlyti tai, ko gedinčiam žmogui kartais reikia labiausiai: bendrystę, supratimą ir galimybę nebūti vienai.
Šioje erdvėje nereikės apsimesti stipriomis, slėpti ašarų ar teisintis dėl savo jausmų. Kiekviena galės ateiti tokia, kokia tą dieną jaučiasi.
Žmonėms, išgyvenantiems artimojo netektį, Renata siunčia paprastą žinutę: klausyti savo širdies, duoti gedului laiko ir nebandyti jo išgyventi pagal kitų nustatytus standartus.
Nereikia skubėti būti stiprioms, slėpti ašarų ar teisintis dėl skausmo. Kiekvienas turi teisę gedėti savaip. O kartais svarbiausia žinoti, kad šalia yra žmogus, kuris gali tiesiog pabūti.