Šlapimo atspalvis gali kisti nuo beveik bespalvio iki tamsiai geltono, o kartais tapti net rausvas ar rudas. Nors dažniausiai tai susiję su išgertų skysčių kiekiu, maistu, vitaminais ar vaistais, kai kuriais atvejais spalvos pokyčių ignoruoti nereikėtų.
Įprastą geltoną šlapimo spalvą lemia urobilinas – pigmentas, susidarantis organizme vykstant medžiagų apykaitai, kurioje dalyvauja ir žarnyno bakterijos. Kuo daugiau žmogus išgeria skysčių, tuo labiau šlapimas praskiedžiamas ir tampa šviesesnis.
Dėl to rytais šlapimas dažnai būna tamsesnis, o jo atspalvis taip pat gali paryškėti, kai organizmui trūksta skysčių. Vis dėlto internete skelbiamos šlapimo spalvų lentelės nėra itin tikslios. Vašingtono universiteto gydytoja nefrologė Suzanne Watnick pabrėžia, kad tokiais palyginimais nesiremiama priimant svarbius medicininius sprendimus, pavyzdžiui, gydant inkstų ligas.
Šlapimo spalva tam tikros informacijos apie skysčių balansą suteikti gali, tačiau daugumai sveikų žmonių geriausias signalas, kad metas atsigerti, yra troškulys. Spalvos stebėjimas gali būti naudingesnis tiems, kurie linkę į inkstų akmenų susidarymą. Pasak S. Watnick, jų šlapimas turėtų būti labai šviesus, vos gelsvas.
Kodėl šlapimas tampa ryškiai geltonas?
Inkstai nuolat filtruoja kraują: pašalina perteklinį vandenį ir organizmui nereikalingas medžiagas, kurios vėliau su šlapimu patenka į šlapimo pūslę ir yra pašalinamos. Jie taip pat padeda palaikyti tinkamą skysčių, mineralų, druskų bei rūgščių pusiausvyrą kraujyje.
Indianos universiteto Medicinos mokyklos nefrologė Sharon Moe inkstus vadina labai protingais organais, nes sveiki jie geba efektyviai reguliuoti organizmo pusiausvyrą. Kai žmogus gauna daugiau vandenyje tirpių medžiagų, nei organizmui reikia, perteklius pašalinamas su šlapimu. Taip gali būti pašalinamos ir maisto ar vaistų skaidymo metu susidariusios medžiagos, dalis vitaminų bei maisto papildų.
Kai kurios iš jų šlapimo spalvos nekeičia. Pavyzdžiui, gausiai valgant jautieną šlapimas gali tapti rūgštesnis, tačiau nebūtinai pakeisti atspalvį. Tuo metu B grupės vitaminai, ypač riboflavinas, arba vitaminas B2, gali suteikti šlapimui itin ryškią, beveik fluorescenciškai geltoną spalvą.
Atspalvį gali pakeisti ir maistas: rabarbarai kartais suteikia šlapimui rausvai rudą spalvą, o burokėliai – rausvą. S. Moe teigimu, neįprastai ryški spalva kartais rodo, kad žmogus suvartoja daugiau tam tikrų medžiagų, nei organizmas gali panaudoti. Tačiau vien pagal spalvą nustatyti, kurios medžiagos yra per daug, neįmanoma.
Daugumai sveikų žmonių tokie pokyčiai retai reiškia skubios pagalbos reikalaujančią būklę. Daugiau dėmesio reikėtų skirti, jei žmogus serga inkstų liga arba kartu atsiranda naujas skausmas, odos bėrimas ar stiprus kojų tinimas. Tokiais atvejais būtina kreiptis į gydytoją.
Jeigu žmogus jaučiasi gerai, tačiau pastebi neįprastą šlapimo spalvą, pirmiausia verta pagalvoti, ar nesikeitė mityba ir vartojami papildai. S. Moe pataria laikinai atsisakyti nebūtinų papildų ir stebėti, ar spalva sugrįžta į įprastą. Jei pokytis išlieka, reikėtų įvertinti ir ryškiaspalvius maisto produktus.
Pradėjus vartoti naują vaistą, verta gydytojo paklausti, ar jis gali pakeisti šlapimo spalvą. Vis dėlto paskirtų vaistų savavališkai nutraukti negalima, nes kai kurių preparatų sukeltas pokytis yra žinomas ir nepavojingas šalutinis poveikis.
Raudonas ar rudas šlapimas – signalas pasitikrinti
Nors neįprastas atspalvis dažnai būna susijęs su maistu ar įvairiomis vartojamomis medžiagomis, raudoną arba rudą šlapimą reikėtų vertinti rimčiau. Jei tokia spalva išlieka, nors žmogus nevalgė šlapimą galinčių nudažyti produktų ir nepradėjo vartoti naujų vaistų, į gydytoją reikėtų kreiptis net ir nesant kitų simptomų.
Viena iš galimų priežasčių gali būti kraujavimas inkstuose, šlapimo pūslėje ar kituose šlapimo takuose. Gydytojas tokį pokytį gali įvertinti atlikęs paprastą šlapimo tyrimą. Moterims menstruacijų metu kartais sudėtinga nustatyti, iš kur atsirado kraujas, todėl kilus abejonių taip pat verta pasitarti su specialistu.
Vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į spalvą
Informacijos apie inkstų veiklą gali suteikti ir šlapimo išvaizda. Gausiai putojantis šlapimas kartais rodo, kad į jį per inkstus patenka baltymų. Keli paviršiuje susidarę pursleliai savaime nėra priežastis nerimauti, tačiau tirštas ir gausus putų sluoksnis turėtų kelti daugiau susirūpinimo.
S. Moe tai palygino su alaus putų kepure klozete. Į gydytoją taip pat reikėtų kreiptis, jei šlapimas įgauna neįprastai saldų ar nemalonų kvapą, šlapinamasi gerokai dažniau arba rečiau nei įprastai, o pats šlapimas tampa drumstas. Šie požymiai nebūtinai reiškia sunkią ligą, tačiau jų ignoruoti nereikėtų.
JAV duomenimis, lėtine inkstų liga serga apie 37 mln. suaugusiųjų, tačiau diagnozę žino tik maždaug vienas iš dešimties. Todėl vien šlapimo spalvos stebėjimo nepakanka.
S. Moe teigimu, inkstų sveikatai svarbu palaikyti normalų kraujospūdį ir sveikai maitintis. Ji rekomenduoja rinktis daugiau vaisių bei daržovių, o mėsą vartoti saikingai. Gydytoja ypač kritiškai vertina vadinamąją mėsėdžių dietą, kai atsisakoma augalinio maisto ir beveik vien valgomi gyvūninės kilmės produktai – jos vertinimu, tai nėra sveika mityba.