Artėjant 24-ajai „Scanoramai“, šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kandidatė Gražina Arlickaitė kviečia kino salėje leistis į žmogiškumo laboratoriją. Jos rekomenduojamuose filmuose nagrinėjami sudėtingi žmogaus sprendimai, vidiniai ir išoriniai prieštaravimai bei įvairiausi jausmų atspalviai.
„Žemės syvai“
XX amžiaus Šiaurės Norvegijoje vienišas Izakas, neturėdamas beveik nieko, ryžtasi pats susikurti gyvenimą. Aukštai tarp medžių jis aptinka nederlingą žemės plotą ir nusprendžia čia įkurti ūkį.
Žemė iš jo pareikalauja daug jėgų, tačiau kartu tampa ir vilties šaltiniu. Į pagalbą Izakui ateina tyli, stipri bendrakeleivė Inger. Nors porai tenka nuolat grumtis su įspūdinga, bet atšiauria gamta, jų gyvenimas iš pradžių atrodo aiškus ir paprastas.
Vis dėlto į nuošalų pasaulį ima veržtis modernėjimas ir istoriniai pokyčiai. Kasdienybės našta bei žmogiškosios silpnybės pamažu keičia poros bendrą gyvenimą.
H. P. Molando filmas sukurtas pagal Nobelio premija įvertintą Knuto Hamsuno 1917 metų romaną „Žemės syvai“. Režisieriaus meistriškumas ir aktorių komanda kūrinį pavertė universalia bei aktualia istorija apie žmogaus ryšį su gamta, dramatiškų išgyvenimų svorį ir vidinę stiprybę. „Žemės syvai“ yra Norvegijos kandidatas į „Oskarus“.
„Po bloga žvaigžde“
XVII amžiaus Vokietijoje protestantiškame kaime pasirodo karys randuotu veidu. Jis pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad yra seniai apleisto ūkio paveldėtojas, ir įsikuria nepaisydamas įtarių vietos gyventojų žvilgsnių.
Laikui bėgant atvykėlis pelno kaimiečių pasitikėjimą dievobaimingumu, drąsa ir sąžiningu darbu. Tačiau aplinkiniams to nepakanka – jie reikalauja, kad jis sukurtų šeimą ir susilauktų vaikų. Karys slepia esminę paslaptį: jis yra vyrą apsimetanti moteris.
Dramatiškame, tačiau ironiškame filme pasakojama apie moteris patriarchalinėje, smurto ir nutylėjimų paženklintoje istorijoje. Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Sandra Hüller Berlyno kino festivalyje pelnė Sidabrinį lokį.
„Po nelaiminga žvaigžde“, rež. Lola Cambourieu, Yann Berlier
Prancūzijos pietuose iš pirmo žvilgsnio matome paprastą šeimos dieną. Tačiau netrukus paaiškėja, kad Kiki ir jos partnerio Alekso santykius valdo nerimas, pyktis ir iš jų kylantis emocinis bei fizinis smurtas.
Pora įstrigusi paralyžiuojančiame veiksmo ir atoveiksmio rate, kurį palaiko nuo tikrovės atitrūkusi, iškreipta meilės samprata. Jų mažametė dukra Malone tampa šios dramos liudininke. Per 24 valandas ji stebi Kiki, blaškomą skausmo, aistros, sumišimo, švelnumo ir nevilties.
„Mamos sprendimas“
Amanda netikėtai pamato savo patėvį Martiną intymioje situacijoje su jos mama. Moteris serga demencija, todėl Amanda mano, kad ši nebegali sąmoningai duoti sutikimo mylėtis. Kyla klausimas, kas tokioje situacijoje gali spręsti dėl moters kūno ir pasirinkimų.
Įsitraukus socialinėms tarnyboms, tarp Amandos ir Martino, kurį ji laiko atsakingu už moterį, kyla moralinis konfliktas. Juliette Binoche įtaigiai suvaidintos Amandos akivaizdoje vis labiau nyksta riba tarp rūpinimosi ir kontrolės. Sveiko realizmo kupina drama apie intymumą ir senėjimą Berlynalėje apdovanota Sidabriniu lokiu.
„Grafienė Báthori“
Vokiečių kino legenda Ulrike Ottinger savaip ir ironiškai perkuria vampyrės mitą. Isabelle Huppert vaidina hedonistišką grafienę Erzsébet Báthori, mėgaujančiąsi amžino grožio gyvenimu. Kas 25 metus iš gilaus miego pabundanti vampyrė Austrijoje palieka naujų aukų pėdsaką.
Šįkart grafienė trokšta ne tik gardžiojo raudono eliksyro, bet ir legendinės knygos. Esą vampyro ašaromis suvilgytas leidinys gali grąžinti vampyrui žmogaus pavidalą. Kartu su ištikima pavaldine Hermine ji leidžiasi ieškoti šio objekto, galinčio sunaikinti visą blogį, taip pat ir tokias būtybes kaip ji pati.
Paieškose dalyvauja melancholiškas vegetarizmas besižavintis vampyras Rudis Bubis, grafienės sūnėnas, ir jo psichoterapeutas. Kelionei persikėlus į Bohemiją, kompanija dar labiau išsiplečia. Režisierė vampyrų mitą paverčia prabangia nuotykių istorija, kurioje netrūksta makabriško juodojo humoro ir pagarbos Vienos architektūrai.
„Visiems patinka Bilas Evansas“, rež. Grant Gee
„Pauzė irgi yra muzika“ – taip supranta Bilas Evansas, vienas talentingiausių XX amžiaus Amerikos džiazo pianistų. 1961 metais įrašęs vieną garsiausių džiazo albumų, netrukus jis sužino apie per automobilio avariją žuvusį draugą muzikantą.
Evansas nustoja groti ir išvyksta iš Niujorko. Jis bando pabėgti ne tik nuo heroino, bet ir nuo žlugusių asmeninių santykių. Filmas paremtas Oweno Martelo romanu „Pertrauka“, nukeliančiu į tamsius Niujorko barus ir svetaines, o pats Evansas jame vaizduojamas tarsi šmėkla.
Pasakojimas nuolat balansuoja tarp dabarties ir praeities, blaivaus proto ir svaigulio. Taip subtiliai atskleidžiamas melancholiškas, dramatiškas menininko vidinis pasaulis. Berlynalėje Grantas Gee pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą.
„Mecenatė“
Namų tvarkytoja trokšta pabėgti nuo rutinos ir atrasti prasmingesnį gyvenimą. Vieną dieną ji apsimeta meno mecenate ir pasikviečia du meno studentus į tuščius darbdavės namus.
Naujai pajusta galia moterį įtraukia į vis didesnę apgaulę. Iš pradžių nekaltas žaidimas suteikia jaudulio, tačiau netrukus ima kelti rimtesnių padarinių. Psichologinės įtampos kupinas trileris primena Haneke’ės, Lanthimoso ir Polanskio kūrybą bei kritikuoja elitinį, griežtai hierarchišką meno pasaulį, kuriame troškimas pasiekti sėkmę leidžia lengvai manipuliuoti kitų svajonėmis. Filmas pristatytas Geteborgo kino festivalyje.
„Tenerifė“
Džesė kartu su šeima ruošiasi kelionei į Tenerifę, tačiau likus nedaug laiko iki atostogų mergina tragiškai žūsta. Po metų jos mama, sesuo ir vaikinas vis dar skirtingais būdais bando susitaikyti su netektimi.
Gedulo prislėgti artimieji išvyksta į kelionę, kuri taip ir neįvyko. Tenerifės saulė pažadina prisiminimus ir tampa galimybe pradėti gyti. Filme dabartis susipina su praeitimi, o gedulas, kaltė ir atsakomybė atskleidžiami per originalią pasakojimo struktūrą.
Režisierė scenarijų apibūdina kaip „švelnų slystelėjimą į siurrealizmą, vis dar tvirtai laikantis tikrovės“. Atitinkamą filmo atmosferą sukūrė „Po saulės“ operatorius Gregoras Oke. Sandra Wollner kūrinys pelnė prestižinės Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ geriausio filmo apdovanojimą.
„Narcizas“
Paragvajuje, 1959 metais išgyvenančiame karinę diktatūrą, rokenrolą mėgstantis Narcizas iš Buenos Airių grįžta dirbti į radijo studiją. Klausytojus jis supažindina su visiškai nauja muzika, o jo žavesiui neatsispiria nei vyrai, nei moterys.
Narcizas tampa ne tik radijo sensacija, bet ir išsilaisvinimo simboliu. Po paskutinės laidos jis randamas negyvas. Lieka klausimas, ar įmanoma išsiaiškinti, kas nutiko ir kas dėl to atsakingas šalyje, kurioje viešpatauja kontrole, smurtu ir baime paremta valdžia.
Filmas sukurtas remiantis radijo laidų vedėjo Bernado Arandos gyvenimu. Berlynalėje jis pelnė prestižinį „Fipresci“ apdovanojimą.