Rinkėjai sugriovė respublikonų politinę monopoliją Vašingtone ir demokratams perdavė abiejų Kongreso rūmų – Atstovų Rūmų bei Senato – kontrolę. Netikėtai galinga „mėlynoji banga“ nuvilnijo per tradiciškai respublikonams palankias teritorijas ir atkūrė konstitucinę valdžių atsvarų bei kontrolės sistemą.
Demokratų pergalė buvo tokia didelė ir greita, kad šįkart nesuveikė net D. Trumpo įprotis pralaimėjimus aiškinti rinkimų klastojimu. Nors buvo baiminamasi administracijos bandymo ginčyti rezultatus, toks scenarijus neįgyvendintas – demokratų persvara buvo pernelyg ryški, kad ją būtų galima paneigti kaltinimais dėl sukčiavimo.
Po dviejų D. Trumpo kadencijų, kai Amerikos demokratinė sistema buvo išbandyta iki ribos, atsirado daugiau vilties, kad ji išliks ir po jo politinio laikotarpio.
Paaiškėjus triuškinamam respublikonų pralaimėjimui, pats D. Trumpas, skambindamas žiniasklaidos priemonėms, kalbėjo neįprastai nuolankiai ir tarsi susitaikęs su baigtimi. Vos dieną anksčiau pasivadinęs „veto ponu“, jis pažadėjo ieškoti bendros kalbos su Demokratų partija, kurią neseniai buvo pavadinęs egzistencine grėsme Amerikai.
Per „Politico“ rinkimų nakties tiesioginę transliaciją prezidentas sakė, kad su demokratais bus bendradarbiaujama siekiant užtikrinti gerą šalies padėtį.
D. Trumpas mėgino aiškinti, kad respublikonų kandidatai patys nulėmė savo pralaimėjimą, nes nebuvo pakankamai panašūs į jį. Tačiau nuo realybės pabėgti nepavyko: rinkimai tapo asmeniniu prezidento politiniu egzaminu.
Jis pats pavertė balsavimą savo asmenybės ir veiklos vertinimu, nors jo populiarumo reitingai buvo itin žemi. Be to, akivaizdus ryšys tarp šiemet pradėto karo su Iranu ir smarkiai pabrangusio benzino bei dyzelino, o dėl augančių degalų kainų sunkumų patyrė milijonai šeimų.
Prezidento klaida tapo rinkimų centru
D. Trumpo savęs sureikšminimas virto milžiniška politine klaida. Jo teiginiai, kad amerikiečiai turėtų būti dėkingi už jo sukurtą „aukso amžių“, pasirodė esantys saviapgaulė, nes akivaizdžiai nesutapo su žmonių kasdienybe.
Žlugo ir bandymai pakeisti rinkimų žemėlapį perskirstant apygardų ribas bei taip išstumti demokratus. Dėl prezidento nepopuliarumo vietas prarado patys respublikonai.
2024 metais D. Trumpas surengė vieną įspūdingiausių politinių sugrįžimų JAV istorijoje ir laimėjo antrąją, ne iš eilės einančią prezidento kadenciją. Tačiau po dvejų metų Respublikonų partijos, kurios politinį veidą jis perėmė, sutriuškinimas gali būti vertinamas kaip vienas didžiausių jo politinių žlugimų.
Rinkimų naktį iš pradžių matyti persigrupavimo ženklai greitai virto sunkiai įtikėtina demokratų pergalių lavina. Jie laimėjo Atstovų Rūmų rinkimus, Senate pasiekė stulbinamų rezultatų net respublikonų tvirtovėmis laikytose Pietų Karolinos ir Teksaso valstijose, o vėliau iškovojo ir daugybę gubernatorių postų.
Dauguma D. Trumpo į svarbias kovas stumtų kandidatų patyrė triuškinamus pralaimėjimus. Tarp jų – Teksaso generalinis prokuroras Kenas Paxtonas ir Pietų Karolinos senatorė Darline Graham, netekusi savo velionio brolio turėtos vietos.
Jei D. Trumpo komanda nebūtų išstūmusi senatorių Joni Ernst ir Thomo Tilliso dėl jų pozicijų, neatitikusių MAGA judėjimo linijos, respublikonai galbūt būtų išsaugoję Ajovą ir Šiaurės Karoliną.
CNN apklausos parodė, kad aiški dauguma amerikiečių nepritaria D. Trumpo karui, jo ekonominei politikai, griežtoms priemonėms prieš imigrantus ir vadovavimo stiliui.
„Mėlynoji banga“ pasiekė net Teksasą
D. Trumpo komanda ilgą laiką vaizdavo jį kaip išskirtinį savo kartos politinį talentą, gebantį beveik antgamtiškai pajusti Respublikonų partijos rinkėjų nuotaikas ir pasiekti pergales, kurios paprastai būtų neįmanomos.
Tokiam vertinimui buvo pagrindo. Tačiau praėjus dešimtmečiui nuo netikėtos pirmosios D. Trumpo pergalės prezidento rinkimuose, šie gebėjimai antradienį jo nebeišgelbėjo, nors visą mėnesį buvo intensyviai stengiamasi išlaikyti respublikonų pozicijas tradiciškai jiems palankiausiose teritorijose.
Demokratų pergalės ir D. Trumpo atmetimo mastą ryškiausiai parodė Teksasas. Jamesas Talarico demokratams iškovojo pirmąją vietą Senate per beveik keturis dešimtmečius. Respublikonų tvirtove laikytas gubernatorius Gregas Abbottas taip pat pralaimėjo – demokratė teisininkė Gina Hinojosa jį įveikė kovoje dėl ketvirtosios kadencijos.
Daugelis D. Trumpo kritikų jo politinį iškilimą ilgai vertino kaip reakciją į pirmąją juodaodžio prezidento Baracko Obamos kadenciją. Juos taip pat piktino griežta prezidento rasinė retorika, nuorodos į baltųjų kultūrą ir išpuoliai prieš mažumoms priklausančias moteris bei musulmonus.
Vis dėlto dar kartą išryškėjo JAV politikos kaita. Reaguodamas į ankstesnę politinę reakciją, Teksasas turės pirmąją lotynų kilmės gubernatorę Giną Hinojosą.
Džordžija turės pirmąją savo valstijos ir visos šalies istorijoje juodaodę gubernatorę Keishą Lance Bottoms. Abdul El-Sayedas taps pirmuoju musulmonu, išrinktu į Senatą, įveikęs D. Trumpo religinį priešiškumą per rinkimų kampaniją.
Atstovų Rūmų mažumos lyderis Hakeemas Jeffriesas taip pat gali tapti pirmuoju juodaodžiu šių rūmų pirmininku.
Kas laukia Vašingtono po pralaimėjimo?
D. Trumpas nėra pirmasis prezidentas, patyręs triuškinamą nesėkmę vidurio kadencijos rinkimuose. Barackas Obama 2010 metais sulaukė tuo metu „smarkiu smūgiu“ vadinto pralaimėjimo, George’as W. Bushas 2006-aisiais patyrė skaudų rinkėjų antausį, o Billo Clintono nepopuliarumas 1994 metais paskatino respublikonų politinę revoliuciją.
Vis dėlto 2026 metų rezultatai atrodo ypač asmeniški. D. Trumpo asmenybė ir politinės veiklos pagrindas remiasi įsitikinimu, kad jis yra vienas didžiausių pasaulio laimėtojų, o dabar jam teko išgyventi vieną gėdingiausių pralaimėjimų.
Jo ankstesni pareiškimai šio vaizdo nepakeitė. Vos prieš dvi dienas Ajovoje vykusiame susitikime su rinkėjais D. Trumpas tvirtino, kad rinkimų biuletenyje esą yra ir jis pats.
Kitais metais demokratų kontroliuojamas Kongresas gali gerokai apsunkinti D. Trumpo aplinkos žmonių padėtį. Tikimasi nuolatinių tyrimų dėl administracijos veiklos, karo su Iranu, įtariamos korupcijos Baltuosiuose rūmuose ir galimos prezidento verslo veiklos, per beveik dvejus jo valdymo metus gerokai padidinusios asmeninį turtą.
Perėmę Senato kontrolę, demokratai galės blokuoti visas per paskutiniuosius dvejus D. Trumpo kadencijos metus atsiradusias laisvas vietas Aukščiausiajame Teisme. Jie taip pat galės stabdyti naujų ministrų kabineto sekretorių kandidatūrų tvirtinimą, jei partijai jos pasirodys nepriimtinos.
Tikėtina, kad tarp partijų prasidės intensyvus karas. Rinkėjų atmestas D. Trumpas galėjo patirti stiprų smūgį ir faktiškai tapti prezidentu, kurio kadencija artėja prie pabaigos, o naujo politinio mandato siekti nebegalima.
Tačiau mažiausiai nuspėjamas pastarųjų kartų JAV prezidentas vargu ar elgsis kaip įtaką prarandantis vadovas.
Galimi konfliktai dėl biudžeto ir karo su Iranu, jei D. Trumpui nepavyks jo užbaigti iki sausį darbą pradėsiančio naujojo Kongreso. Taip pat gali užsitęsti konstituciniai ginčai dėl prezidento mėginimų valdyti šalį vykdomosios valdžios įgaliojimais ir demokratų reikalavimų D. Trumpo padėjėjams liudyti.
Vidaus politikoje susilpnėjęs prezidentas gali tapti dar labiau nenuspėjamas ir agresyvesnis tarptautinėje arenoje, bandydamas kompensuoti prarastą įtaką šalyje.
Respublikonų ateitis – be D. Trumpo?
Respublikonų katastrofos mastas, kai demokratai laimėjo beveik viską, apie ką galėjo svajoti, ir net daugiau, kelia rimtų klausimų politikams, kurie 2028 metais ketins siekti Respublikonų partijos kandidato į prezidentus statuso.
Viceprezidentas J. D. Vance’as susiduria su didele problema. Ilgą laiką laikytas D. Trumpo įpėdiniu, dabar jis gali būti priverstas pradėti atsargiai atsiriboti nuo savo politinio globėjo.
Neaišku ir tai, ar valstybės sekretorius Marco Rubio galėtų suburti naują koaliciją po MAGA judėjimo vėliava, įtraukiant senosios Respublikonų partijos likučius, kuriai anksčiau pats buvo vienas svarbiausių veikėjų. Galbūt Floridos gubernatorius Ronas DeSantisas nuspręs, kad partijos kandidatūrą ir respublikonų reputaciją galėtų atkurti tik politikas, nepriklausantis diskredituotai administracijai.
Po pergalės iššūkių netrūks ir demokratams. Nors jie perims dalį valdžios, negalės įgyvendinti visų rinkėjų trokštamų pokyčių, nes prezidentas išsaugos teisę vetuoti įstatymus.
Jeigu demokratams nepavyks pagerinti pragyvenimo sąlygų ir sumažinti išlaidų, po dvejų metų rinkėjai gali smogti jiems taip pat. Šioje srityje nesėkmę jau patyrė ir prezidentas Joe Bidenas, ir D. Trumpas.
Šis audringas laikotarpis turėtų tapti pamoka visiems politikams: jokia pergalė nėra amžina, o jokia dauguma negali būti laikoma nuolatine.
Svarbiausia, kad nė vienas prezidentas, kad ir koks galingas pats save laikytų, nėra nenugalimas.