Dešimtąją „Gaidos“ dieną programoje netrūko festivalio klausytojams gerai pažįstamų bruožų: naujos lietuviškos muzikos, mikrointervaliką tyrinėjančių kūrėjų, pasaulinio garso atlikėjų ir minimalistinės muzikos klasikų.
Vienas vakaro akcentų – Vytauto Germanavičiaus kameriniam orkestrui parašyta pasaulinė premjera „Iris“. Šis pavadinimas nusako gamtoje sutinkamą spalvos savybę, kai dėl besikeičiančio apšvietimo daiktas atrodo vis kitokios spalvos. Toks sumanymas atsispindi ir partitūroje.
Kūrinys pradžioje atsiveria skaidriu, žėrinčiu aukštų registrų styginių skambesiu. Vėliau muzikinė medžiaga įgauna vis kitų spalvų: skirtingos atlikimo technikos ir štrichai kuria tai tamsias, džeržgiančias pulsacijas, tai skaidrų raibuliavimą. Kai kurie pokyčiai vystomi nuosekliai, kiti pasirodo netikėtai. Nors mikrotonalumas šių metų „Gaidoje“ ryškus kaip viena iš tendencijų, „Iris“ jis pirmiausia atsiskleidžia per būsenų ir harmonijos kaitą. Klausytojas gali kūrinį patirti intuityviai, bet kartu girdėti ir subtilesnius jo sluoksnius.
Kitą festivalio kryptį tęsė japonų smuikininkės Akiko Suwanai pasirodymas. Šio vakaro viešnia, pelniusi nemažai apdovanojimų, dažniausiai atlieka romantinės klasikos kūrinius arba specialiai jai sukurtą šiuolaikinę muziką. Šįkart ji grojo Tōru Takemitsu „Nostalghia“ smuikui ir orkestrui – kūrinį, kurį jau yra įrašiusi ir gerai pažįsta.
Takemitsu kompoziciją įkvėpė Andrejaus Tarkovskio filmai, ypač vandens ir rūko vaizdai. Muzika, kaip ir šių filmų atmosfera, plėtojasi lėtai, todėl solinei smuiko partijai tenka sudėtingas vaidmuo. Melodija nepastovi, dažnai nutrūkstanti, o frazės neretai baigiasi tyliu ir subtiliu flažoletu. Styginių orkestras sukuria abstraktų garsinį foną, tad atlikėjai svarbu išsaugoti solo partijos trapumą ir kartu kontroliuoti dramatišką kūrinio eigą. Kai kur smuikas tarsi pranyko orkestro skambesyje, tačiau solistė gebėjo perteikti svarbiausias muzikos subtilybes.
Programoje taip pat skambėjo Arvo Pärto „Fratres“. Šio kompozitoriaus muzika „Gaidos“ programose ryškiau pasirodė prieš kelerius metus, o pernai galutinai įsitvirtino po ypač šiltai publikos sutikto koncerto, skirto jo devyniasdešimtmečiui. Šiemet festivalis surengė ir atskirą jo muzikai skirtą vakarą, kuriame orkestras NIKO atliko žinomiausius kūrinius. Tąkart skambėjęs „Fratres“ buvo įtrauktas ir į šio vakaro programą, kuriai taip pat dirigavo G. Gelgotas. Tiesa, šįkart kūrinys buvo aranžuotas kitokiai sudėčiai – solo smuikui, styginių orkestrui ir perkusiniams instrumentams.
„Fratres“ iškart atpažįstamas Pärtui būdingu tintinnabuli stiliumi, sakralia nuotaika ir choraliniu skambesiu. Solinei partijai čia atsiveria galimybė atskleisti ne tik smuikininko virtuoziškumą, bet ir jautrumą. Vis dėlto atlikime netrūko intonacinių netikslumų, kurie ne kartą sutrikdė natūralią kūrinio tėkmę. Pasirinkta ir savita interpretacinė kryptis: finalo subtilią ramybę pakeitė aštresnės technikos, o kai kurie epizodai buvo atliekami pabrėžiant virtuoziškumą.
Vis dėlto gerai pažįstama Pärto estetinė kalba ir publikai įprasti lūkesčiai skatino šią interpretaciją vertinti kritiškai. Pats kūrinys išlaiko įtaigų sakralumo, minimalizmo ir aštresnių sąskambių balansą, tačiau šį vakarą iki visiško įspūdžio pritrūko nemažai. Kadangi A. Pärtas nėra įprasta A. Suwanai repertuaro dalis, galbūt rezultatui įtakos turėjo ir paprasti praktiniai dalykai.
Dar vienas vakaro programos atpažinimo ženklas – Steve’o Reicho muzika. Šis „Gaidos“ numylėtinis šiemet taip pat mini 90-metį. Jam buvo skirtas autorinis vakaras, kuriame skambėjo populiarūs kūriniai perkusiniams instrumentams. Tačiau ketvirtadienį atliktas opusas buvo vienas naujausių kompozitoriaus darbų – didelės apimties tarpdisciplininio projekto dalis, praplečianti įprastą jo kūrybos sampratą.
Tai – 2019 metais sukurtas „Reich/Richter“ kameriniam ansambliui. Kūrinys iš pradžių buvo parašytas vokiečių vaizdo menininko Gerhardo Richterio abstrakčiam filmui „Moving Picture (946–3)“. Jame vienas paveikslas nuolat dalijamas pusiau, todėl ekrane formuojasi ritmiški pasikartojantys vaizdai, artimi Reicho muzikiniam mąstymui.
Kompozicija nuo šios idėjos ir pradeda: girdimas ritmiškas, pasikartojantis judėjimas, kuris lėtai keičiasi fazėmis. Viduryje ryškūs akcentai išnyksta, o jų vietą užima abstrakti, beformė ir beritmė faktūra. Palaipsniui pradinė pulsacija sugrįžta sodresnė bei pilnesnė.
Reichas kūrinį parašė 14 atlikėjų sudėčiai. Šįkart dešimt muzikantų scenoje išliko tokie, kaip numatyta partitūroje, tačiau styginių kvartetą pakeitė kamerinis orkestras. Dėl to pasikeitė faktūros pobūdis ir muzikinė tėkmė. Styginių partijoje esant ilgiems, ištęstiems ir vietomis sunkiems garsams, judrus, ritmiškas likusio ansamblio skambesys ir perkusinis pradas kai kur pranyko. Tai ypač jautėsi sėdint tiesiai prieš smuikų sekciją.
Lietuvos kamerinio orkestro interpretacijoje kūrinio vystymasis dėl to atsiskleidė kiek kitaip. Pulsacija išliko, tačiau daugiau dėmesio teko ištęstai harmonijai, iš kurios vis iškildavo klarnetas, fleita ir vibrafonas. Todėl klausytojams, girdėjusiems šį kūrinį koncerte, verta susirasti kitą jo versiją ir palyginti, kuris Reicho skambesys artimesnis.
Nors visų numanomų „bingo“ langelių užpildyti nepavyko – programoje nebuvo Ph. Glasso – „Gaida“ ir toliau laikosi savo suformuotų standartų. Nepaisant vienai interpretacijai išsakytos kritikos, koncertas buvo vienas įdomiausių ir sukėlė labai skirtingų įspūdžių. Būtent tai ir leidžia stebėti, kaip tas pats muzikinis įvykis skirtingai veikia publikos narius.
Kitas „Gaidos“ koncertas vyks lapkričio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Ten pasirodys vienas žymiausių pasaulio styginių kvartetų „Quatuor Diotima“. Prestižinėse koncertų salėse nuolat koncertuojantis kolektyvas Vilniuje pristatys intriguojančią programą, kurios pabaigoje skambės legendinis Steve’o Reicho kūrinys „Different Trains“.